Mano atšiauriai draugiška Islandija 7. Šešta diena. Autostopas dykynės žvyrkelyje? Nepebandysi - nesužinosi :)

Pirmadienis, liepos 23 d. pusė vienuoliktos vakaro. Šviesu kaip dieną, tik nuvargusios kojos sako, kad diena ir kelionė buvo ilga. Ilga ne tiek distancija, kiek savo trukme. Bet - svarbiausia -  mes tai padarėme. Atitranzavome iš civilizacijos čia, į kalnus, kur privažiuoja tik dideli keturiais ratais varomi džipai. Šituos sakinius rašau mirkdama Landmannalaugar šiltojoje versmėje. Tiksliau, tai yra dviejų kalnų versmių santaka - verdančios ir ledinės. Tai vieta, kur niekaip neįmanoma rasti idealios temperatūros - bent jau man arba per šalta, arba per karšta. Labai netikėtas jausmas - viršuj kaista, o apačioj ledinis upelis teka. Ir nosį keistai kutena lengvas supuvusių kiaušinių kvapas... Bet apie viską iš pradžių.

Siekiamybė - Landmannalaugar šiltasis kubilas, kuriame susitinka dvi upės: verdanti ir ledinė

Pabudom Helloje, jau 10:30 sustojo pirmasis automobilis - negalėjome atsidžiaugti sėkme. Tačiau vos už  10 min. išlipome degalinėje: sankryžoje, kurioje praleidom vėjuotas ir ramias tris valandas...
Blogiausia, kad šioje vietoje po dviejų ilgų valandų išlipo dar vienas tranzuotojas - vienišas keliautojas iš Kanados. Su šortais, mažiau apsitūlojęs, jis atrodė kažkoks tikresnis - pasidarė neramu, kad mes du esame antri eilėje pakeliui į nuotykį. Nors kokia gali būti eilė ten, kur apkritai niekas nestoja?

Ir tada, kai vėjas rodėsi vis šaltesnis, sustojo raudonas furgonas! Tokio mielo furgono seniai nebuvau mačiusi. Jame - dėdė ir du šunys. Aš dalinausi galine sėdyne su šunimis, žinoma :) Gaila, ir ši kelionė truko tik 8 km, iki artimiausio kaimelio. Bet čia bent jau užuovėja. Tiesa, automobilių dar mažiau - matyt, visas degalinės srautas nusuka į artimesnius kaimelius ir sodybas.

Žaidžiame akmenėliais, artėjantį automobilį matome iš labai toli, tad spėjame pabaigti partiją, pasiruošti, pasipuošti gražiausia šypsena ir mojuoti rankytėmis bei kojytėmis. Kai šios nepadeda, išsitraukiame Maximos maišelį ir mojuojame juo. Padeda! Sustoja mažas mielas mėlynas mašiniukas, iki lubų prigrūstas daiktų. Paaiškėja, kad žmonės sustojo graužiami sąžinės dėl to, kad nepaėmė prie degalinės tebestovinčio kanadiečio. Ką gi, dabar ne laikas gailėtis, mums - šventė. Automobilyje daiktų tiek daug todėl, kad mūsų pakeleiviai taip pat keliauja į Landmannalaugar savaitgaliui.Tik su tokiu mažyliu į kalnus nenuvažiuosi - visi daiktai bus perkrauti į draugų visureigį, visi susitalpins į jį ir keliaus toliau. Kalnų prieigose liks tik mėlynas mašiniukas ir.. mudu. Juodų lavos dulkėmis nuklotų žvyrkelių sankryžoje ir išsiskiriame. Išlipus kyla rimtų abejonių, ar atsiras bent vienas visureigis, kuriame liks vietos ir mudviem. O dar ir lietus kaupiasi...

Sankryža

Neviltį šiek tiek praskaidrina dar vieno automobilio atvykimas. Iš jo išlipa mūsų jau pažįstamas kanadietis, mašiniukas nudarda toliau. Jeigu ką, tai bent stovyklausime čia ne vieni. Automobilių pravažiuoja keli per valandą, deja, visi arba apsisuka, arba yra tokie prigrūsti, kad dviese niekaip neįsisprausim. O mes dabar jau trys...


Išsiverdame sintetinės sriubos, apsidairome, kur artimiausia upė vandeniui, kur gera vieta palapinei. Kanadietis, iki šiol laikęsis nuošaliai, ateina pasikalbėti - matyt, situacija tikrai prasta, jei net vienišam kalnų vilkui prisireikia draugijos.

Žirgų gerokai daugiau nei pakeleivingų automobilių

Šnekučiuodami skaičiuojame kelyje praleistas valandas - diena jau persivertė į antrąją pusę, vakarėja. Nejaugi iš tiesų nakvosime? Kryžkelėje prabuvus dvi valandas, sustoja džipas su priekaba. Jauna šviesiaplaukė, pasirodo, gabena užkandžius ir kitą mantą prancūzų turistų grupei, kurie į kalnus eina su visais patogumais. Ir ši puiki mergina į priekabą sugrūda mūsų visų trijų kuprines, o mes patys kiek pasigrūdę sulipame į džipo galą. Kylame!

Tranzavimo dykroje ypatumai :)

 Po mažiau nei pusvalandžio išlipame Landmannalaugavegur - kalnų kempinge, esančiame už 30 min kelio (automobiliu) nuo mūsų tikslo - Landmannalaugar. Išvargęs kanadietis klauso gidės patarimo ir jau renčia palapinę puikioje žalioje pievelėje. Be jos stovykloje - keli nameliai ir daugiau nieko. O aš taip noriu į tą šiltą versmę, apie kurią tiek girdėjau. Be to, lietus liovėsi, o ir nuovargis kažkur išgaravo. Dar tik devynios vakaro - per porą valandų ir nužygiuotume į tikslą. Įtikinu, einame.

Pirmas iššūkis, vos pradėjus eiti - srauni upė. Kol V. dairosi patogios brastos, prie manęs sutoja į priešingą pusę važiuojantis džipas. Prancūzų pensininkų  pora ženklais man rodo lipti į džipą. Aš mėginu paaiškinti, kad man į kitą pusę. Galiausiai susivokiu, kad jie man siūlo užlipti ant jų sunkvežinio ir persikelti per upę. Kaip keltu. Taigi, net kojų nesušlapome :)

Paėjus dar 5 minutes į mūsų pusę atrieda raudonas džipas su jauna prancūzų pora (ko netrūks šiame žygyje, tai prancūzų ir raudonų automobilių - ir ačiū jiems :). Jie apgailestauja, kad važiuoja tik iki Landmannalaugar, o mes džiūgaujam dėl jų puikios idėjos pasivažinėti vakare. Vairuoti džipą jiedviem - atrakcija. Automobilis visas dumblinas, nuomotas iš firmos "Sad cars". Tad nenuostabu, kad ir išvaizda - liūdnoka ;)


Apsidaužę pirštus ir krumplius nutariame, kad jau įsikūrėme. Užkandame košės ir mirkstame mirkstame... Bemirkdami sutinkame dar tautiečių - jauna šeima čia atkeliavo su vos kelių mėnesių sūnumi. Miega visi trys džipe, vaikšto košiami vėjo ir nesiskundžia niekuo, išskyrus nepasotinamą džipo baką, dėl kurio teko kelionės maršrutą sutrumpinti kone perpus. Mirkti smagu, bet išlipti - šalta siaubingai: viską košia šaltas vėjas. Čia, kalnuose, vasaros naktimis temperatūra nukrinta iki vos penkių laipsnių šilumos. Tad penktą ryto pabundam visiškai sužvarbę, akmenų nuspaustais šonais. Versmėje šildosi gausybė žmonių - kai kurie, jų, matyt, čia ir nakvoja. Mums tenka smagiai palakstyti, kad sušiltume ir galėtume dar kiek nusnūsti prieš žygį. Esame rimtai sunerimę, kad, eidami aukščiau, pasieksime ir nulį laipsnių. Patys lengviausi vasariniai miegmaišiai gal ir nebuvo geriausia idėja, kaip pagalvoji...

Visi mirksta ir šildosi vėlų šviesų vakarą...

 Bet rytas mus pasitinka su saule, o žygiuodamas, žinia, nesušalsi. Jeigu ką - eisime naktį, o miegosime dieną, kai šilčiau - baltosios naktys turi privalumų :)




Ankstesnės dienos Islandijoje:
Penkta diena
Ketvirta diena
Trečia diena
Antra diena
Pirma diena
Pasiruošimas

Į žygį!

nePatyliukais

Pavasaris pagal Salvadorą Dali

Pavasarėja, ką? :) Turiu įrodymų:

Karšta: tirpsta Dali laikrodžiai

Šiltoka: nepatyliukais tirpsta automobiliai :)

Šilkite,
nePatyliukais

Mano atšiauriai draugiška Islandija 6. Penkta diena. Siūbavimas ir laukimas. Laukimas.

Pabundu išmiegojusi saldžiai ir minkštai - panašu, kad nė vienas iš laikinųjų kambariokų netriukšmavo ir neknarkė. Arba vakarykštis galynėjimasis su viesulu taip nuvargino, kad linoleumas buvo minkštas kaip debesis, o knarkimas - ne mažiau jaukus nei pypsinčių paukščiukų melodija.

Lauke FUoris. Dulkia, purškia, lyja, vėjas nurimęs, bet pučia pakankamai, kad lašeliai dribtų į akis. Nieko nepaisom, keliaujam aplankyti žymiosios Pompėjos. Tam griovy, kur stūkso keli iš po lavos atkapstytų namelių stogai, šlapia, slidu ir nemalonu. Neužtrunkam, nusprendžiam: papusryčiaujam ir keliaujam - išnaudosim blogą orą ir žiū, gal žemynas didžioji sala pasitiks su saule.

Pirma dalis - pusryčiai - pavyko puikiai. Antroji - keltas - deja, užtruko ir komplikavosi.
Po šimts - vakar, kai vėjas vertė iš koto, tas keltas sau ramiausiai plaukė, o šiandien mat nebegali! Iš kur mums, žemyno žmonėms, žinoti, kad įsisiūbavimas vandenyną užklumpa tuomet, kai vėjas jau nurimęs. Jis mat įsiūbavo vandenį ir dabar belieka laukt, kol šis liausis kunkuliuoti.

Kol mes laukiam, jūs galit dar pasidairyti po salą...:)

Tad sėdim ir laukiam. 11:30 keltą nukelia į 14:30. Užgaišom, bet dar visa diena prieš akis! Lipam į keltą, įsikuriam, plaukiam. O supa! Pasigailim, kad valgėm pusryčius, po to dar sausainių, sulčių... Bet laikomės. Kartais laivo nosis visai stačiai krenta nuo bangos žemyn. Nežinia kaip geriau - kai nežiūri į kelią, labai pykina, kai žiūri - baisu. Visgi žiūrim. Kai po beveik valandos (šiaip kelionė trunka apie 30 min) pradedam matyti kitą krantą, įsijungia garsiakalbis. Jame - kapitono balsas. Visas uždusęs, pūkši. Taip ir matau jį prie vairo, suprakaitavusį, susivėlusį, iš paskutiniųjų mėginantį sutramdyti stichiją:
- Atsiprašau, bet panašu, kad mums teks apsisukti. Labai didelės bangos. Aš negaliu to padaryti, atsiprašau. Po valandėlės švartuosimės saloje.


Šito tai nesitikėjau. Maniau, jei jau įlipai į keltą, tai tikrai nuplauksi, kur reikia. O būna visaip. Taigi siūbuojame atgal.Visų keleivių veiduose - nusivylimas. Kai kurių laukia draugai ir artimieji, kitiems ryt ryte- į darbą. O mums ką, mums - atostogos :) Žinutė ateičiai - neplanuoti salų ir kelionių keltais paskutinę dieną iki lėktuvo. O gal net dvi paskutines dienas?

Sukratyti ir subjurusia nuotaika keleiviai vėl išsilaipina saloje. Laiką stumiame  stovėdami ilgoje eilėje prie bilietų keitimo. Kai kas, taip pat ir mūsų bendrakeleivis iš kempingo, keičiasi į rytojaus rytą - vienos tokios kelionės ir savaitei užtenka, tikrai. Mes gi užsispyrę - mėginsim dar kartą. Vis vien lyja, palapinė supakuota, o ir veikti saloje neturime ko. Susilažinam su vokiečiu - jis sakosi lauksiąs mūsų su vakariene. Pats netiki ir kitiems neleidžia :)

15:30 keltą nukelia į 17:30.

17:30 keltą perkelia į 18:30. Ir lyti nustoja. Jau visą dieną prakiurksojom šitoj prieplaukoj. Jei nepasiduosim, bent bus ką papasakot. Tad laukiam.  Baltosios naktys, nepražūsim.

18 val. praneša, kad mėginsim dar kartą plaukt. Priešingai nei pirmą kartą, niekas nesiryžta džiaugtis - gal ir vėl pasiplaukiosim ir grįšim? Nesidžiaugia niekas ir pusiaukelėje, tik tyliai bando įtikinti skrandžius ir save, kad tikslas nebetoli. Ir tik gerokai vėliau, švartuojantis uoste, pasigirsta audringi plojimai. Plojam ir mudu - verta. Dar plojimams nenuščiuvus trepsime prie durų - vienintelė galimybė patekti į platesnį kelią, esantį už 13 km - jei sustos kas nors iš šiuo keltu plaukusių. Tad lekiame, kad būtume kelyje dar prieš išvažiuojant pirmiesiems.

Viena, dvi, trys, keturios, penkios mašinos - penkios praleistos galimybės. Sustoja šešta :) Vietinė mergina, salos muzikos mokytoja, pakeliui į Niujorką, pas seserį. Pasišnekučiuojam apie muziką, baltas vasaros naktis ir juodas žiemos dienas.  Dirsteliu į laikrodį - 21:30. Trumpas pusvalandžio persikėlimas virto septynių valandų žygiu su posūkiais. Ką gi. Išlipam Hellos miestelyje, čia kempingas prie pat kelio. Virtuvėje randame daug nuo lietaus besislepiančių nuobodžiaujančių stovyklautojų. Įkaušęs vokietis nori bendrauti, bet mes nelabai smagūs pašnekovai. Atsiprašom, šiaip taip surenčiam palapinę ir griūvam miegot nesiprausę. Laukimas bene labiausiai vargina, žinia.

Rytoj ryte - į Landmannalaugar, į lauktą žygį. Belaukiant kelto įsikalbėjom su keliais vokiečiais. Įtikino,kad kelias įveikiamas ir mano gležnoms kojytėms. Ypač dabar, kai kuprinėje kažkaip liko tik drabužių maišas, miegmaišiai ir kelios kitos lengvybės :)

Dar bus nuotykių, o gal jie išvis tik prasideda,
nePatyliukais

Knyga. Jostein Gaarder. Kortų paslaptis.

Kai grįžtu iš bibliotekos su maišu knygų, per kelias dienas kiekviena iš jų susiranda savo laikinąją vietą namuose. Vienos prisiglaudžia virtuvėje. Tai - pusryčių / vakarienės knygos. Minčių rinkiniai, kas nors apie būtį, ūkį, maistą - viskas, ką gali paskaityti per 10 minučių prie puodelio arbatos prieš išlekiant į darbą. Tai, kas gali būti pertraukiama iš puodų virstančių garų, blynų, kurie prašosi būti apversti ir viso kito.

Kitos knygos įsitaiso svetainėje po toršeru, greta mano skaitymo krėslo. Tai pavakario ir savaitgalio knygos. Tos, kurias skaitai pusdienį, pasigardžiuodama, negalėdama ir nenorėdama atsitraukti.

Ir viena knyga iš krūvelės būtinai nukeliauja į miegamąjį, į lentynėlę už Prisimenančios Pagalvės. Tai vakaro knyga - ne per daug įtempta, ne per daug įtraukianti - kažkas pasakiško.

Jostein Gaarder "Kortų paslaptis" - būtent tokia knyga. Kas vakarą po skyrių - kas vakarą po naują kortą. Jei lyginsime su "Sofijos pasauliu", su kuriuo knyga tarsi pati prašosi būti lyginama, nes ant viršelio primenama, kad tai - "Sofijos pasaulio" autoriaus knyga, "Kortų paslaptis" man pasirodė vientisesnė ir labiau įtraukianti. O ir filosofija, kurios ausys šen bei ten kyšojo, visgi buvo gerokai labiau užsimaskavusi nei "Sofijos pasaulyje". Dėl to man patiko labiau.

Lengva pasaka apie tėtį ir sūnų, keliaujančius ieškoti save atradinėjančios mamos nebūtų užkabinusi, tačiau knygoje yra šis tas daugiau. Gerokai įdomesnė už šią kelionę - greta vykstanti knygutės iš bandelės istorija, kuri užburia kaip Alisa stebuklų šalyje savo gyvais personažais ir smagiu dinamišku, pabaigoje, deja, sugriūvančiu pasauliu.

Mane privertė susimąstyti, kada paskutinį kartą laikiau rankose tikrų kortų kaladę ir apie tai, kad būtent žaislų badas ir skatina vaizduotę. Nors imk ir užsidaryk nuo visko, kad sužydėtų spalvingiausi fantazijos kampeliai

ir pasimatytų, kas čia Džokeris :)

nePatyliukais

Mano atšiauriai draugiška Islandija 5. Ketvirta diena. Uraganas.

Liepos 21, šeštadienį, pabudome pasiruošę islandiškam uraganui. Išsigandę vakarykščio raštelio ant kempingo virtuvėlės durų, kai kas jau šią naktį praleido autentiškuose islandų namukuose, ant labai nepatogių kietų akmenų. Mudu gi puikiai išparpėm palapinėje, ant minkštos žolytės. Ryte vėjas buvo stiprokas, bet nesutrukdė tvarkingai susipakuoti palapinės ir viską gražiai persinešti į virtuvėlę.

Pėsčiųjų pufinų perėja

Papusryčiavę nusprendėme, kad, esant tokiam vėjui, į kalnus rabaždintis neverta. Be to, šeštadienis kaimelyje - žuvų turgaus diena. Nuėjom gerokai per anksti, tad kelias valandas iki turgaus pradžios apžiūrėjom vietinį akvariumą - atidarytas prieš 50 metų, vienas seniausių visoje Islandijoje. Gaila, bet panašu, kad nuo pat atidarymo jis nematė rimtesnio remonto. Pasijutom kaip kokiam Tado Ivanausko muziejuje - niūroka, žuvų ir paukščių iškamšos po stiklu kiek patrūnijusios, akvariumai kiek apsiblausę. Bet artimiau susipažinom su pufinų istorija, jūrų ežiais, baisiomis dugninėmis žuvimis - jūrų vilkais ir... piketuojančiais krabais, kurie savo čiuptuvėliais kiekvienas laikė po juodą lentelę. Gaila, be užrašo, bet, matyt, protestavo jie prieš prastas gyvenimo sąlygas :)

Piketuojantis krabas bjauriai žydrų sienų akvariume

Žuvų turgus - tai vietinio žuvų fabriko pasirodymas žmonėms. Keista, bet islandai neturi rūkytos žuvies, tik šviežią, šaldytą ir vytintą. Susigundėme  lydekos file už 24 Lt/kg ir kokiu tai praštmatniai atrodančiu marinuotu šašlykiuku, korio kilogramas - 50 Lt. Gaila, nepasidomėjom, kas tai per dalykas, nes taip skaniai suragavaom, kad nepagailėjom nė vienos išleistos kronos. Manom, kad ta balta sultinga mėsa buvo koks nors krabų šeimos atstovas. Kempingo kepintuve išėjo puikus vėjuotos popietės piknikas - skaniausi pietūs, kokius valgėme visos kelionės metu.

Žuvų turgaus nuolatinis lankytojas

Apie vėją. Popiet paeiti jau buvo sudėtinga. Lynojo, vėjas lipdė akis ir šniokštė ausyse. Eiti buvo labai sunku. Smagiai pasileidusi pavėjui nuo kalno supratau, kad sustoti neatsitrenkus į kliūtį, matyt, nepavyks. Juokas juokais, bet aplink juk nė vieno medžio, kur galėtum įsitverti. Tik šiaip ne taip pavyko suvaldyti greitį - buvau išties sunerimusi. Per gyvenimą tokio vėjo dar nesu patyrusi - bėgi pakalnėn, pašoki ir taip visai nemažai paskrendi - jausmas oho ir wyy kartu sudėjus. :)

Nuotaikų perėja

Popietę nusprendėme praleisti baseine. Kadangi yra uždaras ir atviras, galvojom, nors uždarame panardysim, nuo tramplino pašokinėsim, laukan turbūt nė neleis tokiu oru. Kur tau! Is landai ramiai su mirksta atvirose voniose, vaikučiai bėgioja po lauką ir čiuožinėjo nuo liskmojo batuto. Neįsivaizduoju, kaip jų nenupūtė :) Vaidas dar  porą kartų pamėgino nusileisti nuo kalnelio, mano vienintelis žygdarbis - per tą siaubingą vėją nubėgti iki +38 laipsnių vonios ir įsimerkti iki ausų.

Pamirkę tris valandas ir išmokę visus tramplino triukus, šiaip ne taip parpūškėjom į stovyklą. Virtuvėje, kur leido nakvoti susiklosčius tokiam orui, likome penkiese - mudu, moteris iš Austrijos, kuri čia jau trečias ar ketvirtas mėnuo, jaunas vokietis ir pagyvenęs afrikietis, kuris nežinia per kur ir kaip čia atkeliavo dviračiu. Vėjas talžo langus ir vienintelį mažą medeliuką lenkia iki pat žemės. Džiaugiamės, kad netikėtumas mus atmetė į salą - kalnuose tokiu oru tikriausiai jau būtume be palapinės ir be sausų drabužių.

Netrukus vėjas atpučia dar keliautojų - penkis prancūzus ir dar du vokiečius. Darosi ankšta. Dar šeši žmonės derasi dėl nakvynės, bet, paaiškėjus, kad nebėra vietos, nusprendžia statytis palapines lauke. Stebime smagų realybės šou, po dešimties minučių  grupė, šiaip taip sukišusi palapinę atgal į maišą, grįžta arbatos ir iš naujo apsvarstyti savo plano. Šeimininkė juos išveža į kitą netoliese esantį kempingą. Visi šie žmonės per tokią audrą atplaukė į salą keltu. Brrr. O mums šilta ir jauku. Prancūzai pašnibždomis žaidžia kortomis, bet greitai išjungiamos šviesos ir visi draugiškai susisuka miegoti. Moteris iš Austrijos kažkur dingsta, lieku viena su dešimtimi vyrų. Arba niekas neknarkia, arba vėjo gaudesys viską nustelbia. Minkštos virtuvėlės grindys, patogios :)

Paskutinė naktis saloje,
nePatyliukais