Knyga. Jostein Gaarder. Kortų paslaptis.

Kai grįžtu iš bibliotekos su maišu knygų, per kelias dienas kiekviena iš jų susiranda savo laikinąją vietą namuose. Vienos prisiglaudžia virtuvėje. Tai - pusryčių / vakarienės knygos. Minčių rinkiniai, kas nors apie būtį, ūkį, maistą - viskas, ką gali paskaityti per 10 minučių prie puodelio arbatos prieš išlekiant į darbą. Tai, kas gali būti pertraukiama iš puodų virstančių garų, blynų, kurie prašosi būti apversti ir viso kito.

Kitos knygos įsitaiso svetainėje po toršeru, greta mano skaitymo krėslo. Tai pavakario ir savaitgalio knygos. Tos, kurias skaitai pusdienį, pasigardžiuodama, negalėdama ir nenorėdama atsitraukti.

Ir viena knyga iš krūvelės būtinai nukeliauja į miegamąjį, į lentynėlę už Prisimenančios Pagalvės. Tai vakaro knyga - ne per daug įtempta, ne per daug įtraukianti - kažkas pasakiško.

Jostein Gaarder "Kortų paslaptis" - būtent tokia knyga. Kas vakarą po skyrių - kas vakarą po naują kortą. Jei lyginsime su "Sofijos pasauliu", su kuriuo knyga tarsi pati prašosi būti lyginama, nes ant viršelio primenama, kad tai - "Sofijos pasaulio" autoriaus knyga, "Kortų paslaptis" man pasirodė vientisesnė ir labiau įtraukianti. O ir filosofija, kurios ausys šen bei ten kyšojo, visgi buvo gerokai labiau užsimaskavusi nei "Sofijos pasaulyje". Dėl to man patiko labiau.

Lengva pasaka apie tėtį ir sūnų, keliaujančius ieškoti save atradinėjančios mamos nebūtų užkabinusi, tačiau knygoje yra šis tas daugiau. Gerokai įdomesnė už šią kelionę - greta vykstanti knygutės iš bandelės istorija, kuri užburia kaip Alisa stebuklų šalyje savo gyvais personažais ir smagiu dinamišku, pabaigoje, deja, sugriūvančiu pasauliu.

Mane privertė susimąstyti, kada paskutinį kartą laikiau rankose tikrų kortų kaladę ir apie tai, kad būtent žaislų badas ir skatina vaizduotę. Nors imk ir užsidaryk nuo visko, kad sužydėtų spalvingiausi fantazijos kampeliai

ir pasimatytų, kas čia Džokeris :)

nePatyliukais