Kunigaikščio popietė

Vietoj ristūno pasibalnojęs žalią dviratuką,
Pasistiprinęs miško virtuvėj,
Mažasis kunigaikštis iškeliauja į žygį:
- Greit grįšiu! Neverki, motule! 👑 🐎

Kunigaikščio popietė

DU! Mažos didelės istorijos. Kas pati svarbiausia?

Labas! Sugrįžau. Maži-dideli pasikeitimai leido stabtelėti ir pagalvoti. Štai pasikeitimų iniciatorius, dabar jam dveji:

Su juo kiekviena diena - žaidimas. Įspūdis. Nustebimas. Stiebimasis aukštyn. Neįtikėtina, kiek sužinojau per šiuos dvejus metus. Ypač apie save.

Šiandienos istorija.
Kol dirbu, Domas leidžia laiką su močiute mūsų kaimelyje. Kartais keliauja abu į vietinę parduotuvę, ten juodu jau pažįsta. Dažniausiai perka ledų.
Bet šiandien mažos akys krypsta į saldainius: „Mama!“. Suprask, reikia ne jam - mamai. Močiutė ima mažą saujelę tų, labiausiai blizgančiu popierėliu ir su akcija. Vaikas visas laimingas bėga prie kasos, traukia iš kišenės močiutės dar prie namų įduotą pinigėlį. Ima maišęlį, skuba pro duris. Pardavėjos stebisi - sako, nėra mačiusios vaiko, kuris taip džiugiai pirktų saldainius ne sau, o mamai. O Domas pats neima nė vieno, saugo. Įsideda į dviratuko krepšelį, veža namo. Tolimas kelias, per pusę kaimelio.
Kieme jau laukia senosios tetutės Birutė ir Onutė: „Ar pavaišinsi?". Vaikas čiumpa saldainius, bėga namo, paslepia kambaryje. Pats nevalgo nė vieno.
Vakare iš darbo grįžta mama. Vos įžengus pro vartelius maža rankytė čiumpa manąją ir tempia į kambarį. Iš po pagalvės ištraukia mažą maišelį saldainių. Net krykščia iš laimės įteikdamas: „Mama! Amam!“. Imu saldainį, vieną ištiesiu jam. Kiek džiaugsmo slepiasi už blizgančio popierėlio!

Mano atšiauriai draugiška Islandija. Dviguba septintoji diena: spalvotieji kalnai ir žaliųjų trolių žemė

2012 liepos 24, antradienis. Spalvotieji kalnai.
Dviejų savaičių atostogos įpusėjo, o grožybės, panašu, tik prasideda. Spalvotieji kalnai, kuriais šiandien žengsime, yra vienas gražiausių maršrutų Islandijoje. Ne be reikalo nepatogiajame Landmanalaugar slėnyje tiek norinčių nakvoti ant aštrių akmenų, košiant baisiam vėjui, grasinančiam nunešti palapinę.

Devynios ryto. Susegus abu plonuosius miegmaišius pavyko nuo penktos visai neblogai nusnūsti. Tačiau vis vien pabundame įšalę, tad išeiti ilgai nedelsiame. Rytinė košė, arbata - ir į kelią. Nes kas juda, tas šyla. O čia dar tokia smagi įkalnė pradžiai!

Žengiame keliu pirmuosius žingsnius ir atsiveria vaizdas iš National Geographic viršelio, kurį varčiau prieš kelionę. Čia gerokai gražiau nei viršelyje. Ir nei šiose nuotraukose.Kalnai atrodo purūs, minkšti, birūs. Ir jie iš tiesų spalvingi! Nėra lietaus pilkumos, pro properšas šviesteli saulė - mums beprotiškai pasisekė su oru, nors vėjas ir kanda veidą.

Labiausiai pakeliui žavi kontrastai - greta ledynėlio tekati verdanti upė, sniego baltumas ir samanų žaluma.
Nuo vaizdų sukasi galva ir greitai meti fotoaparatą šalin ir tiesiog imi krautis viską į atmintį - nes niekur kitur, tik ten gali tą visą vaizdą aprėpti ir išsaugoti.

Minkštumas

Ežerėlis

Verdančios versmės

Kontrastai. Čia pat prie karščio - ledas

Sniegas ir žaluma

Kraštovaizdis su saule

Dūmelis - supuvusių kiaušinių kvapo :)

Verdanti upė

Keliaujant tolyn pamažu mažėjo kalnų spalvotumo ir radosi daugiau sniego, kol galiausiai nusidriekė ištisas ledynėlis - sniegynėlis.Spalvas visiškai pakeitus Landmanalaugar jau matytam lavos akmenų juodumui, supratome, kad įveikėme vienos dienos maršrutą - tai žymėjo jaukumą šiame niūrokame kraštovaizdyje spinduliuojanti trobelė.

Kelias per ledynėlį

Trobelė! Trobelė!

Ten, kur trobelė, ten šiluma ir, svarbiausia, užuovėja. Beje, šioji - vienintelė trasoje esanti trobelė, į kurią neprivažiuosi net keturiais ratais varomu džipu. Tad nors viduje ir pleškina radiatoriai, šildomi šiltųjų versmių, tačiau daugiau komforto tikėtis nereikėtų. Pasiliekantiems nakvoti - medinės dviaukštės lovos ir šeševiečiai kambariai (kyštelėjau savo smalsią nosį, šiaip vietos ten dviem perėjūnams nėra - viskas rezervuota tooooli į priekį pasiturinčių prancūzų).

Kitiems, kurie ryžtasi nakvoti lavos akmenų kempinge - tik šaltas vanduo, jokio dušo ir ne itin malonūs tualetai. Pašylame ant radiatoriaus trobelės prieangyje tiek, kad į šalį metame ne tik striukes, bet išsirengiame iki apatinių marškinėlių, užvalgome riešutų, košės ir pastebime, kad vėl esame pilni jėgų.

Nukeliavome apie 15 kilometrų, didžiąją laiko dalį kilome į viršų, tad čia gerokai aukščiau, snieguočiau ir... dar šalčiau nei Landmanalaugar. Naktį gali nebūti nė nulio laipsnių. Tad kadangi dar tik popietė, o naktys čia šviesios, leidžiamės į kelią - dar 15 kilometrų, ir būsime žemiau. Gal ten net bus pievelės, o ne akmenų paklotas saldžiam miegeliui? :)

Žaluma - užuomina apie prasidedančią pasakų trolių žemę

Žingsniuodami toliau priėjome puikią panoramą - po tos juodumo ir plikų, smėlėtų ir snieguotų spalvotųjų kalnų šie atrodė tokie minkšti, žali ir purūs, kad pirmas man šovęs apibūdinimas - trolių žemė. Žali pasakų nykštukai turėtų gyvennti būtent tokiame kraštovaizdyje. Gaila, įrodymui nė vieno nesutikome ir letenos nespaudėme...

Kontrastinga panorama - smėlis, žaluma, ledynų viršūnės

Samanomis nuo padų iki viršūnių apaugę kalnų bokštai

Stačiai kilus, stačiai ir leisiesi. Kai kas - ir ant užpakalio dardėjo žemyn...

Ilgai kilę ilgai ir į papėdę leidomės. Lipti į viršų yra lengviau - kopi ir tiek, o va keliaujant žemyn turi žiūrėti po kojomis, vengti slidžių grumstų, smėliuko, nes vos tik atsipalaidavęs jau žiū dardi žemyn ant užpakalio. Taip smagiai nudardėję patekome į žalią slėnį.

Minkštumėlis

Savo tikslą - kitą trobelę matėme seniai ir iš toli, bet ji niekaip neartėjo. Gal trobelė iš tiesų buvo su kojytėmis ir kikendama bėgo nuo mūsų?

Įdomiausia, kad pasiviję tą bėgančią jaukią trobelę prie Alftavatn ežero ir užkandę mes vėl pasijutome pilni jėgų ir nusprendėme paėjėti dar kelis kilometrus iki tolimesnės trobelės. Baltosios naktys įkvepia žygiams :) O kai po kojomis teka tokie skaidrūs upeliukai, apaugę neįtikėtino žalumo samanėlėmis, smagu ne tik žygiuoti, bet ir šen bei ten pasėdėti.

Realybėje tų samanėlių spalva upelio slėnyje dar žalesnė

Neilgai trukus ir paskutinę šios dienos trobelę priėjome. Gal todėl, kad buvome velniškai pavargę, o gal todėl, kad susierzinome dėl greta trobelėje įsikūrusių prancūzų, kurie lauke kepė riebią skanią lašišą, kol mes krimtome paskubomis išvirtus grikius (beje, labai skanius - turėjome pataupę vištienos konservų), neturiu trobelės nuotraukos... :) Nors stovyklavietė buvo tikrai puiki - su iš lavos nulipdytomis sienelėmis užuovėjomis ir lygiu, nors ir be samanėlių, pagrindu. 

Kadangi pradėjo lynoti, labai greitai įsirengėme stovyklavietę ir pilnais grikių pilvais tiesiog griuvome miegoti. Netgi mano kelionės dienoraštyje diena pažymėta itin lakoniškai: 21 valanda, šiandien ėjom per ledynus, bridom per upes, ropštėmės viršun ir leidomės. Ir tik dabar pradeda truputį lynoti. Miego! :)

O tualete radau tokį įkvepiantį eilėraštį:

Šypsena - užkrečiama :)

Labanakt,
nePatyliukais