žali purvo nuosėdų ir samanų gabalėliai
maudosi liūties teškenime
plinta matau kaip plinta
lipni žaluma
skverbiasi po durimis
suteka man po kojomis
apkabina
kojas apkabina
švelnios ir minkštos
tampa šlapios ir sunkios
šlepetės kempinės
kempinės kempinės
... tik jeigu mano žalia purvina?
Trečiadienis, Rugpjūčio 12, 2009
Antradienis, Rugpjūčio 11, 2009
Naktinė ančiukų mokykla
Vienas tų Išskirtinių Vakarų, kurių vėliau pasiilgsti.
Su pasisupimu naktinėse supynėse tuščiame miesto centre, maudynėmis juodame ežere plikais užpakaliais ir sėdėjimu ant kranto įmerkus kojas į skaidrų upeliuką, kuriame mokos plaukinėt ir šokinėt paaugę ančiukai.
Beje, šitokią ančiukų mokyklą mačiau pirmą kartą.
Jie mokėsi, kaip vikriai sukinėtis plaukiojant, kaip neiškristi iš ančiukų eilės, apsisukti... Smagiausias yra mokymaisis šokinėti su skraidymo pradžiamoksliu.
Mama antis užšoka ant krato ir kantriai laukia, kol ančiukai straksi ir griuvinėja, niekaip nepasiekdami tikslo. Jie kvaksi ir plaukioja aplink, šaukiasi mamos, o ši tik tupi kaip medinė ir nė krust. Mažyliai mala sparniukais, vėl šoka ir vėl krenta. Galiausiai vienas užsikabaroja, tuomet iškart ir antras, tik trečiasis broliukas - bailiukas pasilieka. Net mama antis nubėga pažiūrėt, kur dingo trečiasis. O jis visai susijaudina, plaukinėja išsigandęs, straksi, kvaksi. Broliukai viršuj irgi kvyksi, kviečia. Net mes ant kranto stovėdamos raginam mažylį :)
Tada mama antis imasi griežtos pamokos. Su dviem likusiais ančiukais ji pasislepia už krūmokšnio ir tupi tyliai. Trečias brolis iš to siaubo, kad liko vienas, skriste užskrido ant kranto ir skubiai nukrypavo pas šeimą. Likt vienam bene pats baisiausias dalykas mažo ančiuko gyvenime.
Nakties pamoka baigta, visi smagiai plaukinėja ir, matyt, ruošiasi snausti.
Labanakt,
nePatyliukais
Su pasisupimu naktinėse supynėse tuščiame miesto centre, maudynėmis juodame ežere plikais užpakaliais ir sėdėjimu ant kranto įmerkus kojas į skaidrų upeliuką, kuriame mokos plaukinėt ir šokinėt paaugę ančiukai.
Beje, šitokią ančiukų mokyklą mačiau pirmą kartą.
Jie mokėsi, kaip vikriai sukinėtis plaukiojant, kaip neiškristi iš ančiukų eilės, apsisukti... Smagiausias yra mokymaisis šokinėti su skraidymo pradžiamoksliu.
Mama antis užšoka ant krato ir kantriai laukia, kol ančiukai straksi ir griuvinėja, niekaip nepasiekdami tikslo. Jie kvaksi ir plaukioja aplink, šaukiasi mamos, o ši tik tupi kaip medinė ir nė krust. Mažyliai mala sparniukais, vėl šoka ir vėl krenta. Galiausiai vienas užsikabaroja, tuomet iškart ir antras, tik trečiasis broliukas - bailiukas pasilieka. Net mama antis nubėga pažiūrėt, kur dingo trečiasis. O jis visai susijaudina, plaukinėja išsigandęs, straksi, kvaksi. Broliukai viršuj irgi kvyksi, kviečia. Net mes ant kranto stovėdamos raginam mažylį :)
Tada mama antis imasi griežtos pamokos. Su dviem likusiais ančiukais ji pasislepia už krūmokšnio ir tupi tyliai. Trečias brolis iš to siaubo, kad liko vienas, skriste užskrido ant kranto ir skubiai nukrypavo pas šeimą. Likt vienam bene pats baisiausias dalykas mažo ančiuko gyvenime.
Nakties pamoka baigta, visi smagiai plaukinėja ir, matyt, ruošiasi snausti.
Labanakt,
nePatyliukais
Ketvirtadienis, Rugpjūčio 06, 2009
Pasimurkaukim?
Mažais žingsneliais
krykštavimai ir triukšmas
pasitraukia.
Imame girdėti antis,
saulėlydį
ir vienas kitą.
Kutena.
(2009-08-06 18.23)
Nes tu visada šalia. Net jei šalia dabar toli.
Labanakt,
nePatyliukais
krykštavimai ir triukšmas
pasitraukia.
Imame girdėti antis,
saulėlydį
ir vienas kitą.
Kutena.
(2009-08-06 18.23)
Nes tu visada šalia. Net jei šalia dabar toli.
Labanakt,
nePatyliukais
Antradienis, Rugpjūčio 04, 2009
Rytas prie bokšto laikrodžio
pamažu pamažu pamažu
tiksi.
ar lengviau, kai girdi?
teka žalsvas čiurlenimas,
tiksi ir muša -
nebemiegi.
2009-08-04 09.43
Labas rytas, mielieji!
nePatyliukais
tiksi.
ar lengviau, kai girdi?
teka žalsvas čiurlenimas,
tiksi ir muša -
nebemiegi.
2009-08-04 09.43
Labas rytas, mielieji!
nePatyliukais
Pirmadienis, Rugpjūčio 03, 2009
Diena, kai profesoriai verda troškinį
Penktadienis.
Tikras profesorius ir tikras maistas (: Reiktų jums papasakot apie jį, nes čia verčiausias dėmesio žmogus šitoj praktikoj.
Kas, jeigu gydytojas jums praneštų, kad po pusmečio mirsit?
Mesit visus darbus universitete, spjausit į viską ir tėvų raginamas grįšit į užmirštą gimtąjį kaimelį. Taip, greičiausiai. Ir susiruošit mirt. Va taip va sau būsit ir planuosit, kokias gėles jums giminaičiai ir draugai ant kapų neš. Ir netyčia kaimo daktarėlis jums pasakys: Palauk palauk, gal dar nemirštam?
Ot ir nemirsit. Nei po pusės, nei po metų. O jūs gi jau susiruošęs buvot. Nei stengėtės kampą savo įsirengt, nei ryšius palaikyt, nei... (prisimenat tą pasaką apie šiaudinę senuko tvorą)?
Jaučiatės gyvas ir įstrigęs šitam kaimelį. Čia nėra žmonių ir nėra ką veikt. O jūs nemiręs. Įsidarbinat Esperanto centre, visiškai nobodžiaujat ir dirbat vailą darbą vadojaujamas paviršutiniškų žmonių. Mąstot, kaip sugrįžt į tą gyvenimą iki mirties.
Ir pasirodo keturios lietuvės studentės su maišto idėja po pirmos savaitės. Na ir jūs prisimenat savos studijų metus ir savo studentus, paliktus kažin kur Berlyne.
Taip ir ateinam iki penktadienio troškinio. Įdomu kalbėti, nes jos išpūtusios akis klauso. Ir tada netikėtai prisimeni, kad paskutinį kartą jūsų kažkas šitaip klausė labai labai seniai. Dar prieš tai, kai buvot susiruošęs mirt. Taigi. Jau turit kelialapį atgal, ten kur žmonės ir jokios mirties nuojautos. Turėtų gi priimt naujai prisikėlusį.
***
O mes nežinia, ar kada rasim dar vieną profesorių, kuris, atrodo, žino viską ir randa ką nors įdomaus bet kokiai temai. Man beveik aišku, kodėl jaunutės mergaitės įsimyli tuos perpus vyresnius dėdes - jų labai įdomu klausytis. Taigi. Gal mes ir parsivešim kažkokios naudos iš šitos praktikos?
Labanakt,
nePatyliukais
Tikras profesorius ir tikras maistas (: Reiktų jums papasakot apie jį, nes čia verčiausias dėmesio žmogus šitoj praktikoj.
Kas, jeigu gydytojas jums praneštų, kad po pusmečio mirsit?
Mesit visus darbus universitete, spjausit į viską ir tėvų raginamas grįšit į užmirštą gimtąjį kaimelį. Taip, greičiausiai. Ir susiruošit mirt. Va taip va sau būsit ir planuosit, kokias gėles jums giminaičiai ir draugai ant kapų neš. Ir netyčia kaimo daktarėlis jums pasakys: Palauk palauk, gal dar nemirštam?
Ot ir nemirsit. Nei po pusės, nei po metų. O jūs gi jau susiruošęs buvot. Nei stengėtės kampą savo įsirengt, nei ryšius palaikyt, nei... (prisimenat tą pasaką apie šiaudinę senuko tvorą)?
Jaučiatės gyvas ir įstrigęs šitam kaimelį. Čia nėra žmonių ir nėra ką veikt. O jūs nemiręs. Įsidarbinat Esperanto centre, visiškai nobodžiaujat ir dirbat vailą darbą vadojaujamas paviršutiniškų žmonių. Mąstot, kaip sugrįžt į tą gyvenimą iki mirties.
Ir pasirodo keturios lietuvės studentės su maišto idėja po pirmos savaitės. Na ir jūs prisimenat savos studijų metus ir savo studentus, paliktus kažin kur Berlyne.
Taip ir ateinam iki penktadienio troškinio. Įdomu kalbėti, nes jos išpūtusios akis klauso. Ir tada netikėtai prisimeni, kad paskutinį kartą jūsų kažkas šitaip klausė labai labai seniai. Dar prieš tai, kai buvot susiruošęs mirt. Taigi. Jau turit kelialapį atgal, ten kur žmonės ir jokios mirties nuojautos. Turėtų gi priimt naujai prisikėlusį.
***
O mes nežinia, ar kada rasim dar vieną profesorių, kuris, atrodo, žino viską ir randa ką nors įdomaus bet kokiai temai. Man beveik aišku, kodėl jaunutės mergaitės įsimyli tuos perpus vyresnius dėdes - jų labai įdomu klausytis. Taigi. Gal mes ir parsivešim kažkokios naudos iš šitos praktikos?
Labanakt,
nePatyliukais
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)