Kai reikia užpūsti žvakeles ant gimtadienio torto - ką mąstai akimirką prieš tai? Tada, kai reikia sugalvoti norą? Ta įtampa. Visi laukia. O tu turi sugalvoti Jį. Vieną norą visiems metams. Norų Norą. Ar tau pavyksta? Ar džiaugiesi juo, kai žvakelės užgęsta ir išleidžia paskutinį dūmelį?
Iki šiol niekam nepasakojau, bet man tos akimirkos - kankynė. Per mažai laiko, per daug mažų norų. O kaip sujungti juos į tą vieną didelį? Norėt laimės, sėkmės, sveikatos? Kažkaip abstraktu, tas Norų Pildytojas, klausantis šitų apmąstymų, gali ir nesuprast, kuo čia mane nudžiugint. Pinigų prašyt, namo, naujų batukų? Banalu, egoistiška, per materialu ir nuobodu. O dar visų blizgančios ir tave stebinčios akys - gal jie tikisi, kad į Norų Norą ir juos įtrauksiu? O gal...
...gal aš tiesiog pati nežinau, ko noriu? Ko noriu labiausiai.
Taip ir paaiškėja, kad atėjus laikui, nežinau ko siekti, į kurią pusę mestis, ką aš čia veikiu ir kodėl. Todėl šiems metams turiu vieną pažadą sau ir palinkėjimą tau, jei esi toks pats kaip aš: pagaliau užsimanyti. Ir užsimanyti daug. Nes kuo daugiau nori, tuo daugiau turi, sako. Reiks išbandyti. Duodu sau savaitę norams susisteminti (!)
Su Naujaisiais! Norėk, o jei nenori - užsimanyk!
beužsimananti,
nePatyliukais
