Pasiūlymas, kurio jums visai nereikia ir tik mano kasdienybės gabalėliai

Labai reikia mokytis, bet aš va randu kuo užsiimt ir be viso šito. Vaistų nuo tinginystės? Ne, ačiū.

Kiek tu gali aprėpti, tiek ir mąstai.
Ir dar kartą - gal kam reikia antspaudo į smegenis? Savaitgalio proga? Turim visokių - ariel, coca-cola, fairy, zvonkę, vaistus nuo prostatos ir higieninius įklotus... Kiekvienam pagal skonį. Ai, nors šito jums netrūksta manau.

Džiugina tai, kad šiandien universitete radau ne tik kasdienius (šįkart Bradūno eilėraščių) skaitymus. Na taip, man smagu, kai galiu pareikšt imk ir lak, čia seven up ir mane pagiria. Ir mes galim diskutuot, kodėl HP Rusijoj sako: jei tave pasiuntė ant trijų raidžių, ateik pas mus. Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad niekas nenutrynė ant lentos užrašyto to triraidžio. Nes atėjusių į auditoriją reakcija labai įvairi turėtų būt :). Ir ne - nereikia keiktis, kad mus sudomint. Bet pliusas už bendrą vaizdą.

Dar man saulė šiandien patinka.
Ir didelis vakarykštis vakarėlis. Tautiniai šokiai, kai rasoja akiniai, niekas nenori eit namo, o sargai rakina universitetą ir tada važiuojam penki mašinoj, šuo, būgnas ir vienas bagažinėj. Ir čia mažulytis folklorinis vakariukas net be naminio alaus. Vis dažniau džiaugiuosi, kad ignoruoju šlapdribą ir atsiplėšiu nuo sofos.

Padrikai, bet užtikrintai,
nePatyliukais

Pasakiau Džiumdžium!

Per tą šios savaitės lakstymą vis neradau laiko pagirti Liūdnų Slibinų už puikų ir labai linksmą (oi, norėjau pasakyt, visiškai graudų) gimtadienio koncertą šeštadienį "Tamstoj"! Geltonos nosinėlės, gautos prie įėjimo labai prireikė, ypač klausant karvyčio! Tikrai vertėjo būt!

Šitie žmogeliai sako, kad yra "muzikinėje erdvėje nepripažintas mitologinis darinys arba tiesiog jaunų aktorių grupelė pasižyminti lyties, ūgio bei muzikinių( ir ne tik) nuotaikų įvairove". Manau, kad jei taip ir toliau, tai yra, jeigu jau per pirmą gimtadienį Tamstoj nesutelpa gerbėjai ir stumdosi dėl vietos, kur matosi, tai oho kaip netoli tas pripažinimas ;)

"Ši anaiptol ne šventa trejybė turi šventą tikslą- savo liūdnomis dainomis ir plikomis širdimis raginti kožną lietuvį atsisakyti lengvabūdiškumo ir gyvenimo džiaugsmo." Taigi. Arčiausiai lietuvių. Užtat juos ir mylėsim, ką? :)

http://www.frype.lt/liudnislibinai, pradedam nuo dainos, raginančios tautą :)

Linkėjimai,
nePatyliukais

Konspektai eiliuota forma

Pirma savaitė paskaitose įkvepianti. Kadangi kasdieniai skaitymai iš auditorijos tribūnos sunkiai suvokiami, rašomės pavienius žodžius ir rimuojam. Sakom, gal per egzaminą matyt eiliuotą tekstą lengviau?
Skaitom (tiksliau mums skaitinėja) Krėvę:

Urodas priešiškas,
vandentiekis naujoviškas.
Pajutę pašaukimą
įdiegsim religiją.
Žemės vingiais
ateis Jošua.
Mylėsim artimą,
labiau - save.
Mama, įtikink mane!

Naujas žaidimas, stengiantis neužmigt, poetiškai pavadintas žaismingu vardu: ilgų periodų ritmas - baltosios eilės, kuriamos tik iš tų žodžių, kurie atsklinda iš tribūnos:

Suduriamas kaktomuša dramatizmas
k a k t o m u š a !
Kaip išspręsti epochą, kuri pagimdė priemonę?
Įvairiaspalviais gyvenimo fragmentais,
balsų kontrapunktais
Herojus kaip piemenų minia
kolektyviniu balsu kalba
charakterių idėjas.
Užmojis vienas didingiausių -
operuojama civilizacija,
kuri maitino rytų pasakas.
Tik žmogaus esmės, deja
padaryti nepavyko...

Taigi. O mūsų seneliukas pametė akinius. Ir dabar jam raidės šokinėja su jais. O be jų tekstas liejasi. Ir mes vis tiek suredaguosim tuos šešiasdešimt pirmų tekstus. Jei tik balso užteks staugiant į užgultas ausis.

Dar šią savaitę buvo:

• perdmuo
• peršaukit mano paniką
• aiškumo dėlei išbrauksime
• Kristus, nuo gimimo įtikinėtas, kad yra išrinktasis, ir tuo patikėjęs tik savo trisdešimt trečiaisiais metais.
  

Know Your Cats Purr Points

Jau žinau, ko noriu iš Kalėdų senelio ;)
Va:





Akupunktūra katėms! Kažin, ar uodegos kasymas patiktų mano ūsuotei, bet idėja tokia linksma, kad net pikta, kad aš nesugalvojau ;)

Malonių pasikasymų,
nePatyliukais

Back on track ;)

Šitokių back on track senais gerais laikais būdavo mažiausiai po vieną per dieną - rytais. Dabar nutinka saikingai, išskirtinomis progomis.
Taigi didžioji Vokietijos Kaimietė vėl tapo Lietuvos Miestiete!

Jausmas geras. Tik.

Per tris mėnesius ten, pasirodo, išsiugdžiau blogų įpročių:

1. Įpratau apkalbinėti žmones savo nuostabia neišduodančia paukščių kalba, maloniai besišypsodama apkalbamiesiems į akis. Taigi namuose sunku susiturėt, o prie turgaus grūsdama mašiną į aikštelę net neįtariau, kad mane supranta tos bobelės, kurias pavadinom storomis žiopsančiomis bobomis. Galėjo gi ir blogiau atsitikt. Pratinuosi vėl mąstyti tyliai.
2. Visi man tėvynėj atrodo pikti, o parduotuvėse jaučiuosi ypač nejaukiai - pardavėjos žiūri ne kaip į Vokietijos kaimo Numylėtąjį Visų Svarbiausiąjį Klientą, o kaip į Potencialų nuotaikos, dienos ir viso likusio gyvenimo Gadintoją. Nebesijaučiu miela ir pageidaujama.

Ir vis dar neatpratau džiugiai sveikintis su kaimynais. Bet čia laikina, nes šiandien į mano džiugų labas ryyytas, teta, gyvenanti po mumis pareiškė: a tai jūs čia nuomojatės viršuj? Užtat čia toks kažkoks triukšmas kiekvieną vakarą!

Blogai, kai be tavęs žmonės gyveno geriau, nei su tavimi. Ech.

Pasiilkit. O kai pasiilgstat - parodykit tai,
nePatyliukais

"Autism: The Musical"

Gerai, kad nepatingėjau išsirangyt iš šiltos lovos ir pagaliau nukeliavau į Pasaką. Tikrai sveikintinas užmojis parodyt tai, ko nerodo kiti. O dar šauniau, kad jie rodo ir nemokamai. Bijojau, kad salėj neliks vietos, bet net įžengus paskutinę minutę radom laisvą kampelį.

Autism: The Musical - dokumentika, kuri įtraukia.
Autizmu sergančių pasaulis man visada įdomus, tik ne mediciniškai, o tarsi viešnagė į kitokį pasaulį. Bandyti suvokti ir pamatyti tai, kas įprasta ir paprasta kitaip. Kai kam šitas rutininis pasaulėlis atrodo tarsi sudėtingas chaosas su per ryškiom spalvom ir per stipriais garsais. Ir tada slepiesi. Savyje.

Ten tu žinai viską apie dinozaurus ir visos temos grįžta prie jų, arba mėgsti groti violončele ir šviesiaplaukes mergaites, kurios su tavimi žaidžia lygiai dešimt minučių kasdien, arba nori ką nors pasakyti, bet neturi tam žodžių atsargų, arba labai bijai skriaudikų mokykloje, tačiau ir pats labai norėtum tokiu pabūti, bent spektaklyje, arba meilė miuzikle pavirsta į tikrą arba tiesiog susirandi gerą draugą ir susimąstai, kodėl jis užsidaro savyje ir kodėl netgi tu pats taip dažnai užsidarai savyje ir kiek tokių pasaulių iš viso yra aplink arba...

Kas mane ypač žavi tame pasaulyje, tai tas paprastas paprastas nuoširdumas ir atvirumas, kurio kiekvienam iš mūsų reikėtų pasimokyt.
"Autizmas: Miuziklas" - apie mėginimą dar kartą rasti vietą tokiems žmogučiams, kuriems sunku suvokti mūsų pasaulio taisykles, priminti apie juos ir pasakyti mums, kad kiekvienas yra svarbus, turi talentą ir gali skrist.
Kita pusė, parodyta filme - šeimos. Visos skirtingos, kiekviena pagal išgales atiduodančios viską, kad tik palengvintų sudėtingą gyvenimą. Ir dar, kad įrodytų, jog ir jie gali gyventi mūsų taip garbinamą ir išrinktiesiems atiduodamą normalų gyvenimą.

"Aš esu ne tik tai, ką tu matai".



Sudrebino mano pasaulėlį. Turiu apie ką pagalvot.

Ryškių minčių ir jums,
nePatyliukais