"Autism: The Musical"

Gerai, kad nepatingėjau išsirangyt iš šiltos lovos ir pagaliau nukeliavau į Pasaką. Tikrai sveikintinas užmojis parodyt tai, ko nerodo kiti. O dar šauniau, kad jie rodo ir nemokamai. Bijojau, kad salėj neliks vietos, bet net įžengus paskutinę minutę radom laisvą kampelį.

Autism: The Musical - dokumentika, kuri įtraukia.
Autizmu sergančių pasaulis man visada įdomus, tik ne mediciniškai, o tarsi viešnagė į kitokį pasaulį. Bandyti suvokti ir pamatyti tai, kas įprasta ir paprasta kitaip. Kai kam šitas rutininis pasaulėlis atrodo tarsi sudėtingas chaosas su per ryškiom spalvom ir per stipriais garsais. Ir tada slepiesi. Savyje.

Ten tu žinai viską apie dinozaurus ir visos temos grįžta prie jų, arba mėgsti groti violončele ir šviesiaplaukes mergaites, kurios su tavimi žaidžia lygiai dešimt minučių kasdien, arba nori ką nors pasakyti, bet neturi tam žodžių atsargų, arba labai bijai skriaudikų mokykloje, tačiau ir pats labai norėtum tokiu pabūti, bent spektaklyje, arba meilė miuzikle pavirsta į tikrą arba tiesiog susirandi gerą draugą ir susimąstai, kodėl jis užsidaro savyje ir kodėl netgi tu pats taip dažnai užsidarai savyje ir kiek tokių pasaulių iš viso yra aplink arba...

Kas mane ypač žavi tame pasaulyje, tai tas paprastas paprastas nuoširdumas ir atvirumas, kurio kiekvienam iš mūsų reikėtų pasimokyt.
"Autizmas: Miuziklas" - apie mėginimą dar kartą rasti vietą tokiems žmogučiams, kuriems sunku suvokti mūsų pasaulio taisykles, priminti apie juos ir pasakyti mums, kad kiekvienas yra svarbus, turi talentą ir gali skrist.
Kita pusė, parodyta filme - šeimos. Visos skirtingos, kiekviena pagal išgales atiduodančios viską, kad tik palengvintų sudėtingą gyvenimą. Ir dar, kad įrodytų, jog ir jie gali gyventi mūsų taip garbinamą ir išrinktiesiems atiduodamą normalų gyvenimą.

"Aš esu ne tik tai, ką tu matai".



Sudrebino mano pasaulėlį. Turiu apie ką pagalvot.

Ryškių minčių ir jums,
nePatyliukais