Katinas Antanas laukia Tigro metų

Pūkuotų žiemos švenčių, mielieji! Svarbiausia - saugokit letenėles, kad nesušlaptų :)*

"Ilgumos". Antrasis gimtadienis iš priešpaskutinės eilės.

Truputis prabėgusio sekmadienio. Praleidau jį ypač jaukiai, nes pasinaudojau po mano įrašu apie VU bardų Festivalį komentaruose mestelėtu "Ilgumų" pasiūlymu pabūti su jais dviejų metukų gimtadienyje. Dovanų nenusinešiau, įteiksiu nors dabar - šiek tiek pavėlavusios, bet vis dar šviežios vakaro nuotraukos. Iš priešpaskutinės eilės. Skanaus! :)
Tiems, kas nežino, kas gi tos "Ilgumos", trumpai, jų pačių žodžiais: namų muzikavimo grupė, siekianti atgaivinti naminę meilę muzikai, kai grojama daugiausia sau ir truputį - kitiems. (Šitoje vietoje visi padžiūgaujame dėl to "kartais" - gražiai muzikuoja, jaukiai, norėtųsi ir dažniau). Šiuo metu grupę sudaro Justinas, Agnė, Barbora, Auksas (Evaldas), Justina ir Gediminas. Plačiau apie juos ir "ilgumas" galite pasiskaityti čia.
Namų muzikavimas nereikalauju įspūdingų sceninių kostiumų. Svarbu, kad būtų minkšta ir jauku:

Sekmadienio vakaras prasidėjo nuo suvokimo, kad niekas nepranešė apie vakarėlio dresscode. Visi įėjusieji batus tvarkingai palikdavo prie durų, ir toliau šlepsėdavo vilnonėmis kojinėmis. Dabar suprantu, ką turėjo galvoje "Ilgumos", dainuodamos: Mano batai... Mano batai buvo du. O daugiau man ir nereikia :) Kukliai nusavėme batus ir slėpėme savo šeimynines kojines po kėdėmis. Kitiems, pasiruošusiems, nereikėjo taip kuklintis:

Aplinka puikiai tiko namų muzikavimui - salytė  nedidelė, atrodė, kad visi visus pažįsta. Buvo jauku. Nes namų muzikavime galima susisukti ant kėdės, padėti galvą draugui ant peties, pritarti, nebijant "nusidainuoti". Kaip sakė Justinas: Nepataikysit į ritmą, vis tiek galit plot - niekas čia iš jūsų nesijuoks, mes patys kartais nepataikom :) Dainų išgirsta visokių. Nebežinau, daugiau linksmų, ar lyriškų, bet stogas pasikelti ketino, nors patys muzikuotojai sakė: Mes "Ilgumos", ne "Trankumos", daug linksmų dainų neturim. Man patiko visos. Ir kai skambėjo žodžiai: Ir jei į dangų žmonės pakilt galėtų... Pamaniau, kad per vakarą mes tikriausiai truputį ūgtelėjom.
O po muzikavimo buvo gimtadienio tinginio skanavimas. Tokio didelio aš dar nemačiau ir nekramsnojau. Kiek ten Justinas sakė, aštuonuiolika pakelių sausainių ir penki kilogramai produkto? :) Skanumėlis.

Ir čia buvo dar ne pabaiga. Kas iškeliavo namo, o kas pasiliko jaukiame ratelyje dar pasidainuoti ir pamuzikuoti...
Belieka tikėtis, kad kito tokio vakaro nereikės ilgai laukti.  

Su gimtadieniu! :) 
nePatyliukais

Viena ranka net batų neužsiriši!

Būtinai turiu su savo ištikimaisiais tinklaraščio skaitytojais pasidalinti šlovės valanda! :) Seniai šitiek ir šitaip nustebusi ir laiminga buvau. Visos laimės priežastis - konkursėlis korupcijai - ne! Įprastinė eiga - radau reklamėlę su kvietimu dalyvauti - šovė idėja - susibūrėm ir įgyvendinom. Išsiuntėm. Konkurso pabaiga skelbta gruodžio devintoji, gruodžio aštuntąją nebeiškentusi paklausiau, kokia gi tolimesnė eiga - po pusvalandžio gavau kvietimą į apdovanojimus, kurie šiandien, ketvirtą valandą. Na va, galvojau sau, nieko gero, kad praneša paskutinę akimirką. Visgi nuėjau į istorinę prezidentūrą pasižiūrėti - bent kokį įspūdį parsinešiu ir su jumis pasidalinsiu :)

O nutiko taip, kad mano įspūdžiai kuo geriausi, nes nedažnai šitaip pasiseka - puikūs įvertinimai ir šūsnis padėkų, diplomų ir prizų :). Dar belaukdama nugirdau, kaip organizatoriai šnabždasi mano vardą, bet iki pat paskelbimo sunkiai tikėjau, kad gausiu pagrindinį prizą. Už ką? Ogi va:

Videoklipas "Viena ranka net batų neužsiriši":

 

 Vaizdo reklama "Padūduok!"

Ką jos (šitos reklamėlės) padarė teisingai, tai, kaip ir buvo tikėtasi, išsiskyrė visame imančių-duodančių rankyčių kontekste. Labai džiugu, kai idėjos įvertinamos, pastūmėjo mane dažniau rodytis ir tobulėti :)
Va perskaitysiu laimėtą knygą Fotografo akis (Michael Freeman), nueisiu į Prografikos siūlomus reklaminės animacijos kursus ir iš tik idėjas generuojančios filologės tapsiu žmogumi-orkestru? :))

Beje, mano laimingoji suknutė tikrai turi galios!

Šypt šypt šypt :)

„Iki“ Vilniuje arčiausiai namų, bet vaikštome į tolimesniąsias

Tiesiai arčiau, aplink greičiau, sako liaudies išmintis. O aš kaip bevaikščiočiau, vis pasiklystu :) O kai kurie kelio ženklai man visiškai nepadeda...

Jau pusę metų esu pusiau aktyvi vilnietė (t.y., blaškausi tarp dviejų Lietuvos didmiesčių). Ir sostinėje mane glumina vienas dalykas: gyvenu Antakalnyje, tarp dviejų "Iki" parduotuvių ir kiekvieną kartą keliaudama apsipirkti susiduriu su dilema: o kuri iš jų arčiau? Visada padės kelio ženklai!

Tik... ar tikrai visada? Kai einu link mano manymu artimiausios „Iki“, pusiaukelėje matau tokią reklamą-kelrodę:

Aš ateinu nuotraukoje „iš kairės“ ir einu į „Iki“ esančią nuotraukoje „iš dešinės“. Pati reklama kabo Antakalnio ir Šilo gatvių sankryžoje. Kaip matote, šioje vietoje, anot ženklo, man dar liko eiti apie 300m. Kadangi apie pusę kelio jau nukeliavau, tai iki namų yra irgi apie 300m. Visai tikėtina.

Tik va, mane glumina atstumas iki parduotuvės Antakalnio 73. Jei nuo čia reikia eiti 500m, tai nuo mano namų tik 200m. Kaip manote kodėl tada aš neinu į artimesniąją „Iki“ Antakalnio 73, o pėdinu į „Iki“ Antakalnio 42?

Atsakymo išaiškinimui pateikiu dar vieną reklamą, esančią Antakalnio gatvėje prie L. Sapiegos stotelės:

Ji nurodo atstumus iki tų pačių „Iki“ parduotuvių. Anot reklamos, tarp parduotuvių yra 400m atstumas. O koks tas pats atstumas anot pirmosios reklamos? Ogi 800m. Darosi įdomu. Einšteinas tai paaiškintų iškreipto erdvėlaikio sąvoka, na o orientacininkas griebiasi žemėlapių.Kreipiuosi į savo orientacininką.

Jis pamatuoja topografiniam M1:50 000 ir maps.lt žemėlapiuose. Gauna tokius atstumus:

•    L. Sapiegos stotelė - „Iki“ Antakalnio 42 – 700m (reklama teigia 300m);

•    „Iki“ Antakalnio 42 – pirmosios reklamos vieta – 300m (reklama irgi teigia 300m);

•    Pimosios reklamos vieta - „Iki“ Antakalnio 73 – 1000m (reklama teigia 500m).

Taigi, atstumas nuo L. Sapiegos stotelės iki „Iki“ Antakalnio 73 yra apie 2km, kai reklamuoja 700m. Nemenka paklaida.

Štai jums ir atsakymas, kodėl einu į „Iki“, kuri anot reklamos, yra toliau nuo mano namų. Kažin, ar čia parduotuvės persikraustė kaip kokie raganos namukai ant vištos kojelės, ar tiesiog apsiskaičiuota? Panašu, kad kažkas tiesiog blogai numieravo :)

Pasidarė įdomu, kaip yra su tomis rodyklėmis - jei tai būtų ženklas iki svarbaus objekto klaidžiam miške, ar, tiksliai matuodami žingsniais, nepaklystume?

Kad jau šitiek miniu iki, prašau spausti kairėje pusėje esantį baneriuką ir palaikyti jų puikią Kalėdų stebuklo idėją! :)

Žiūrėkit, kur einat ;)

VU bardų festivalis. Įspūdžiai iš paskutinio (?)

Tas klaustukas todėl, kad nesitiki, kad šitoks renginys ėmė ir baigėsi. Ne ne ne, bus kitu pavadinimu ar kitoje vietoje, bet bus.

Kai Gediminas Storpirštis paklausė, kas dalyvavo visuose anksčiau buvusiuose festivaliuose (šitas gėris vyksta nuo 2004 metų), pakilo vos kelios rankos. Tų, kurie atėjo pirmą kartą, buvo dauguma. Susigėdom net truputį. Manau, kad sveikintinas dalykas, jog žmonės ateina nors į paskutinį - geri įspūdžiai apie puikius dalykus greitai sklinda, taigi žiūrovų skaičius nuo pirmojo festivalio išaugo dvigubai.

Buvau kažkaip atitolusi nuo to, kas vyksta dainuojamosios poezijos palėpėje (visada, norėdama apibūdinti tą vietą, kur vyksta dainuojamoji poezija, į galvą pirmiausia šauna palėpė. Turbūt Kauno dramos teatro įtaka), taigi iš naujo atradau Nedą Malunavičiūtę, kuri su Olegu Ditkovskiu scenoje sukuria tokią jaukumą, kuri pasklido po salę ir net pro langus veržėsi Visiškai pirmą kartą išgirdau (ir mane maloniai nustebino)  grupes "Ilgumos", "Rezervuota", ironiškąjį Šarūną Černiauską.

Na ir kur jūs rasit koncertą, kur vienoje vietoje pasiklausyti galima Gedimino Storpirščio, "Liūdnų slibinų"(keista, kad žiūrovai nepakilo ir nepradėjo polkutės šokt!), Mindaugo Ancevičiaus su grupe, Olego Ditkovskio su Neda Malūnavičiūte (jauku), Sauliaus Bareikio, Vlado Bagdono [penktadienio koncertas];  Andriaus Kaniavos (kuris atkeliavo per savo gimtadienį) su grupe, Andriaus Kulikausko (kuris užbaigė koncertą festivalio himnu ir pakartoti ėjo tris kartus), "Atikos", Daliaus Skamarako (kurį į festivalius, pasak jo paties, kviečia tik du kartus: pirmą ir paskutinį), Ernesto Bruzbarto, "Ilgumų", Jono Baltoko (pasirodė, kad žodžiai jam - kaladėlės. Susidėlioja itin žaismingi tekstai), Raimondos Pečkytės, grupės "Rezervuota", Šarūno Černiausko [šeštadienio koncertas].

Vis dar galit patikėt, kad visa tai "sutilpo" į trumputį trijų valandų koncertėlį?  Argi kas tikėjosi, kad kiekvieną atlikėją žiūrovai kvies pakartoti ir niekaip neleis išeiti? Užtrunka beveik dvigubai, nei tikėjosi organizatoriai. Nespėjom į paskutinį troleibusą nei penktadienį, nei šeštadienį - ir kaip smagu pasivaikštinėti po tokios gausybės geros muzikos!

Ir dar: maži jaukūs bilietėliai su vaiku ir aitvarais, kepti kaštonai ir čiobrelių arbata per pertrauką nuteikia. Maloniai. 

Linkiu sau daugiau tokių savaitgalių. Ir jums! 

Nuotrauka - Sieloj Ramu

Antanas? Dominykas?

Turim namie tokį žydrą kačiuką. Ir tokia tradicija - visi namų gyventojai turi vardus. Pavadinom jį Antanu. Nes jis toks antaniškas.

Neseniai kalbėjom apie jį ir nebeprisiminėm to vardo...
- Petras?
- Artūras?
- Dominykas!
- Ne, man atrodo mes jį Antanu pavadinom...

Iš tiesų, Antanas. Na jūs dar kartą į jį pažiūrėkit. Tikras Antanas.

- O gal pervadinam jį į Dominyką? Toks katiniškas vardas.
- Neee, tu dar kartą į jį pažiūrėk.
- Aha, tikrai. Dominykas toks apvalesnis vardas, o va Antanas - plokščias.
- Būtent!
    
Linkėjimai Antanams ir Dominykams!

Zombiai ir mano naktinė praktika Australijoj

  Praktikos ir darbo paieškos išderino mano ramią egzistenciją ir sujaukė protą. Naujausias mano išsiųstas prašymas - kažkur į Australiją, kur keisti keliautojai ieško padėjėjo(?) Išsiunčiu visiškai pamišusį laišką - kad kiurksoti Australijos miškuose tarp kengūrų yra mano gyvenimo svajonė, ple ple ple, ple ple ple.

  Ir (kaip netikėta!) sulaukiu telefono skambučio -  jūsų motyvacinis laiškas mus sužavėjo, norėtume susitart dėl pokalbio. Krykštauju iš laimės ir keliauju į mokyklą (?) kur fizikos mokytojas, kuris yra mano ir visos mūsų grupės praktikos vadovas, pranešti gerą žinią. Bet mokykloj manęs laukia visiškas fiasko - ten kolegės, atsidariusios mano blogą, kartu su tuo mokytoju (net pavardę prisimenu) skaito naujausią komentarą, kuris skamba maždaug taip: "Mes apsigalvojom, pamatę šitą. Jokios praktikos tu negausi, keista arogantiška pasipūtėle. Kai išmoksi normaliai rašyti ir bent lašą Australijos suvoksi, gal ir susitiksim. Bye, looser!".

Jūs bent įsivaizduojat, kokia gėda? Bandau apsimesti, kad taip ir turi būt ir kad tos praktikos visai nenorėjau...

Grįžtu namo, o ten mane pasitinka blogas su trimis naujais komentarais, kurie klykia raudonos spalvos apvadais: "Mes apsigalvojom Rašiniai puikūs", "Tiksi idealiai, atvažiuojam rytoj - būk pasiruošusi." Trečiojo nelabai pamenu, bet ten parašyta kažkas žiauraus, panašaus į "Išmėsinėsim tave gabalėliais ir persodinsim tavo kūno dalis mūsų zombių armijai".

Aš pagaliau suprantu situaciją - užsirašiau į labai nekokią praktiką, ir ten nebenoriu. Vienintelis, galintis mane išgelbėti - tas pats pliktelėjęs fizikas! Lekiu į mokyklą kliūdama - tiek nedaug laiko liko pasislėpti - nieko nespėju net savo Katinui pasakyt, kas mane labai trikdo ir liūdina. Bet. Nėra laiko. 

Fiziką randu savo kabinete. Uždususi aiškinu savo apgailėtiną siuaciją ir jau matau į mane rankas tiesiančius zombius. Mano klausimas - ką daryt? Jis gi vadovas, turi žinot...

  Ir jis žino!

- Kaip tik sukūriau gaubtą, kuris uždengia žmogų penkmečiui - gyveni kaip žuvytė akvariume, o kiti gali į tave žiūrėti, bet paliesti - ne. Užsidarysim abu, o kai po penkių metų išlįsim, pavojus bus praėjęs. Tik greitai!

Ir jis ištraukia tą didįjį gaubtą. Aš vis dar galvoju, kad visai nenoriu užsidaryt po gaubtu su fiziku ir prisimenu Katiną, kuris liks vienišas... Bet gaubtas jau leidžiasi, o į duris beldžiasi zombiai...

Viskas būtų pusė velnio, bet iš kur visame siužete atsirado pliktelėjęs fizikos mokytojas, kuris mokykloje buvo vos du metus? Pasąmonė mėgsta išdykaut?

...Labas rytas,

nePatyliukais