Debesys apačioje arba pakeliui į Vokiečių žemes

Katine Katine Katine!

kai pas mane keliavai

(trim lėktuvais ir vienu traukiniu)

truputį ūsus nusvilai...

banguoti jie dabar, kokie banguoti!

Katine, tu mano ūsuoti!

[vėlyvas liepos antrosios vakaras – mažytis įkvėpimas :DDD ]

Brangieji, ar kada skridot lėktuvu? Iki liepos pirmosios, aš irgi sakiau ne. Taigi liepos pirmoji yra ypatinga data, kai Piktasis Tigriūkštis atsiplėšė nuo žemės daug daug kilometrų, ten, kur ūsai nuo aukščio ir greičio (ir įspūdingų vaizdų pro langą) garbanojasi.

Tikrai, dvi valandos neprailgo, nes Tigriūkštis prisiplojęs prie langeliuko žiūrėjo žemyn ir aikčiojo.

Todėl mano ausys vis dar užgultos (na gerai, tik viena),bet galiu drąsiai pareikšti – vertėjo.

Kitas džiaugsmas ir išbandymas laukė išlipus iš lėktuvo – kelionė iki mūsų kaimelio (15000 gyventojų, gal visgi mietas, m?) truko daugiau nei 4 valandas, nors tik 200 km, tris kartus turėjom pakeisti traukinį,kraštovaizdis vis kito, važiavom ratais ir žvyrkelių vis daugėjo. Bet atvykom sveikos ir gyvos (fone aidi aplodismentai).

O aidint aplodismentams traukia miegot ;) Apie tą miego rūsį gal vėliau papasakosiu (ech, išsidaviau).

Labanakt,

nePatyliukais