Diena, kai profesoriai verda troškinį
Penktadienis.
Tikras profesorius ir tikras maistas (: Reiktų jums papasakot apie jį, nes čia verčiausias dėmesio žmogus šitoj praktikoj.
Kas, jeigu gydytojas jums praneštų, kad po pusmečio mirsit?
Mesit visus darbus universitete, spjausit į viską ir tėvų raginamas grįšit į užmirštą gimtąjį kaimelį. Taip, greičiausiai. Ir susiruošit mirt. Va taip va sau būsit ir planuosit, kokias gėles jums giminaičiai ir draugai ant kapų neš. Ir netyčia kaimo daktarėlis jums pasakys: Palauk palauk, gal dar nemirštam?
Ot ir nemirsit. Nei po pusės, nei po metų. O jūs gi jau susiruošęs buvot. Nei stengėtės kampą savo įsirengt, nei ryšius palaikyt, nei... (prisimenat tą pasaką apie šiaudinę senuko tvorą)?
Jaučiatės gyvas ir įstrigęs šitam kaimelį. Čia nėra žmonių ir nėra ką veikt. O jūs nemiręs. Įsidarbinat Esperanto centre, visiškai nobodžiaujat ir dirbat vailą darbą vadojaujamas paviršutiniškų žmonių. Mąstot, kaip sugrįžt į tą gyvenimą iki mirties.
Ir pasirodo keturios lietuvės studentės su maišto idėja po pirmos savaitės. Na ir jūs prisimenat savos studijų metus ir savo studentus, paliktus kažin kur Berlyne.
Taip ir ateinam iki penktadienio troškinio. Įdomu kalbėti, nes jos išpūtusios akis klauso. Ir tada netikėtai prisimeni, kad paskutinį kartą jūsų kažkas šitaip klausė labai labai seniai. Dar prieš tai, kai buvot susiruošęs mirt. Taigi. Jau turit kelialapį atgal, ten kur žmonės ir jokios mirties nuojautos. Turėtų gi priimt naujai prisikėlusį.
***
O mes nežinia, ar kada rasim dar vieną profesorių, kuris, atrodo, žino viską ir randa ką nors įdomaus bet kokiai temai. Man beveik aišku, kodėl jaunutės mergaitės įsimyli tuos perpus vyresnius dėdes - jų labai įdomu klausytis. Taigi. Gal mes ir parsivešim kažkokios naudos iš šitos praktikos?
Labanakt,
nePatyliukais
Tikras profesorius ir tikras maistas (: Reiktų jums papasakot apie jį, nes čia verčiausias dėmesio žmogus šitoj praktikoj.
Kas, jeigu gydytojas jums praneštų, kad po pusmečio mirsit?
Mesit visus darbus universitete, spjausit į viską ir tėvų raginamas grįšit į užmirštą gimtąjį kaimelį. Taip, greičiausiai. Ir susiruošit mirt. Va taip va sau būsit ir planuosit, kokias gėles jums giminaičiai ir draugai ant kapų neš. Ir netyčia kaimo daktarėlis jums pasakys: Palauk palauk, gal dar nemirštam?
Ot ir nemirsit. Nei po pusės, nei po metų. O jūs gi jau susiruošęs buvot. Nei stengėtės kampą savo įsirengt, nei ryšius palaikyt, nei... (prisimenat tą pasaką apie šiaudinę senuko tvorą)?
Jaučiatės gyvas ir įstrigęs šitam kaimelį. Čia nėra žmonių ir nėra ką veikt. O jūs nemiręs. Įsidarbinat Esperanto centre, visiškai nobodžiaujat ir dirbat vailą darbą vadojaujamas paviršutiniškų žmonių. Mąstot, kaip sugrįžt į tą gyvenimą iki mirties.
Ir pasirodo keturios lietuvės studentės su maišto idėja po pirmos savaitės. Na ir jūs prisimenat savos studijų metus ir savo studentus, paliktus kažin kur Berlyne.
Taip ir ateinam iki penktadienio troškinio. Įdomu kalbėti, nes jos išpūtusios akis klauso. Ir tada netikėtai prisimeni, kad paskutinį kartą jūsų kažkas šitaip klausė labai labai seniai. Dar prieš tai, kai buvot susiruošęs mirt. Taigi. Jau turit kelialapį atgal, ten kur žmonės ir jokios mirties nuojautos. Turėtų gi priimt naujai prisikėlusį.
***
O mes nežinia, ar kada rasim dar vieną profesorių, kuris, atrodo, žino viską ir randa ką nors įdomaus bet kokiai temai. Man beveik aišku, kodėl jaunutės mergaitės įsimyli tuos perpus vyresnius dėdes - jų labai įdomu klausytis. Taigi. Gal mes ir parsivešim kažkokios naudos iš šitos praktikos?
Labanakt,
nePatyliukais
o jeigu jūs tą profesorių taip už rankos ir į Lietuvą? Maždaug irgi užkampis, bet ką veikti su Lietuvos studentais tikrai turėtų. O žiū, gal ir į Berlyną užsimanys atgal pas paliktus ir jau tikriausiai seniai užaugusius studentus..
AtsakytiPanaikinti