Naktinė ančiukų mokykla

Vienas tų Išskirtinių Vakarų, kurių vėliau pasiilgsti.
Su pasisupimu naktinėse supynėse tuščiame miesto centre, maudynėmis juodame ežere plikais užpakaliais ir sėdėjimu ant kranto įmerkus kojas į skaidrų upeliuką, kuriame mokos plaukinėt ir šokinėt paaugę ančiukai.
Beje, šitokią ančiukų mokyklą mačiau pirmą kartą.
Jie mokėsi, kaip vikriai sukinėtis plaukiojant, kaip neiškristi iš ančiukų eilės, apsisukti... Smagiausias yra mokymaisis šokinėti su skraidymo pradžiamoksliu.
Mama antis užšoka ant krato ir kantriai laukia, kol ančiukai straksi ir griuvinėja, niekaip nepasiekdami tikslo. Jie kvaksi ir plaukioja aplink, šaukiasi mamos, o ši tik tupi kaip medinė ir nė krust. Mažyliai mala sparniukais, vėl šoka ir vėl krenta. Galiausiai vienas užsikabaroja, tuomet iškart ir antras, tik trečiasis broliukas - bailiukas pasilieka. Net mama antis nubėga pažiūrėt, kur dingo trečiasis. O jis visai susijaudina, plaukinėja išsigandęs, straksi, kvaksi. Broliukai viršuj irgi kvyksi, kviečia. Net mes ant kranto stovėdamos raginam mažylį :)
Tada mama antis imasi griežtos pamokos. Su dviem likusiais ančiukais ji pasislepia už krūmokšnio ir tupi tyliai. Trečias brolis iš to siaubo, kad liko vienas, skriste užskrido ant kranto ir skubiai nukrypavo pas šeimą. Likt vienam bene pats baisiausias dalykas mažo ančiuko gyvenime.
Nakties pamoka baigta, visi smagiai plaukinėja ir, matyt, ruošiasi snausti.

Labanakt,
nePatyliukais