Liutauras Degėsys. Prisiminimų prisiminimai
Pakeitęs požiūrį į kokią nors nereikšmingą smulkmeną, gali sugriauti visatą arba pasikeisti pats.
Pasirodė lengvi, bet mąstymą užkuriantys filosofo pamąstymai apie kasdienybę, smulkmenas ir jų galią. Beje, ne tokią ir mažą. Gal retkarčiais ir per daug politikos, tačiau susikramtė smagiai.
Labiausiai šypsojausi ir linkčiojau skaitydama skyrių "Ne viskas, kas nauja, - nesena". Apie padirbinius, gausybę Rodeno Mąstytojų, O vita, o vita mia virsmą į Mes vyrai, istorijos metraštininkus, praleisdavusius, prikurdavusius arba pakomentuodavusius įvykius taip, kad jie pasikeisdavo neatpažįstamai ir tokių kūrybingų metraštininkų poreikį šiais laikais ir... naujumo kvapą, srūvantį iš flakonėlio.
Kai pagalvoji, kopijomis, o ne originalais gali pavadinti net kai kuriuos žmones. Visi Lietuvos žurnalų redaktoriai yra skundęsi tau, kad jokie politikai nebesinaudoja galimybe patys kažką parašyti, paskelbti, pranešti, pareikšti. Redaktoriai sako, kad bet kuriam politikui gali siūlyti bet kurį žiniasklaidos plotą - tegu reiškiasi, mokosi, tobulėja, įvairuoja, bet jie visi sako: mano patarėjas parašys jums tą kalbą, straipsnelį. Aš pats dar neturiu noro ir laiko. <...>.Jie ir patys bus kažkokie padirbti - ne patys save išugdę ir sukūrę, et kvailiausių aplinkybių išstumti į šviesą.
Ir tada gali būti, kad vėl prireiks metraštininkų, kurie galėtų sukurti taip ir neįvykusias istorijas, neįgyvendintus ir netgi nesugalvotus visuomenės pakeitimus. <...> Tačiau tiems metraštininkams reikės gerokai pasistengti. Kad šis istorijos laikotarpis nepavirstų tamsiuoju. Kad neatrodytų, jog jo tiesiog nebuvo (50 p.).
<...> jei nesimato, tai dar nereiškia, kad nėra. Jei nėra tavo aplinkoje, dar nereiškia, kad nėra kitur. Jei niekur nėra, dar nereiškia, kad negali būti. Ir tada išaiškėja, kad yra nematomų dalykų. Dar daugiau - jie yra nematomi, nes savaime jų nesimato, bet juos visada galima pamatyti (64 p.).
O skyriuje "In memoriam Ričardui Gaveliui"- apie kiekvieno mūsų pasaulį. Aš tai mėgstu pasisvečiuoti, o tu? Kur?
Nuostabiausia, kad žmogiškosios sąmonės dėka pasaulyje yra daugybė pasaulių. Kiekvienas žmogus turi galimybę rinktis, kuriame pasaulyje jis norėtų gyventi: vieni gyvena mokslo, religijos, kiti - meno, treti - meilės ar neapykantos, ar politikos, ar sporto pasaulyje. Kiekvienas žmogus kurį nors iš šių pasalių pasirenka kaip pagrindinį - jis yra jo namai. Kituose pasauliuose žmonės tik apsilanko, pabūna, pasisvečiuoja, bet anksčiau ar vėliau grįžta namo - į savo pasirinktą pagrindinį pasaulį (86 p.).
Kaip tik artėjant vasarai - "Kelionių vynas". Patikėjau, kad keliaujame pamatyti visų pirma ne naują vietą, o naują... save.
Kaip gera pastebėti, kad tu - jau nebe tas, kuris buvai vasaros pradžioje.
Kelionėse prisimeni net ir savo kūną, kurį buvai pamiršęs darbe, nes kartais jau atrodydavo, kad intelektualo darbe kūnas reikalingas tik kaip transporto priemonė nugabenti galvą į daro vietą. Kaip jums patinka - kūnas, kaip atrama ar kabykla galvai (95 p.).
Pasižymėjau ir dar kelias mintis. Visgi filosofo darbas, tai ir minčių, vertų vėlesnių apmąstymų - nemažai:
Tik nepriprasti priprasti. Nes kai pripranti prie savęs - tai ir nesitikrini, ir nebematai, kad tu - jau kitas (140 p.).
Kokio laiko yra daugiau - praėjusio ar būsimo? (130 p.)
Ar norėtumėt pasižiūrėti į save pro aparatą, kuris parodytų kažką, kas visiškai pakeistų jūsų pasaulį, jūsų nuomones ir gal net pakirstų pasitikėjimą savimi - tokiu teisiu, tokiu neabejojančiu? (105p.).
Ir tada teisiosios daugumos dalyviams tu - vien teoriškai - norėtum pasiūlyti pasivažinėti demokratišku troleibusu. Prieš kiekvieną stotelę troleibuso vairuotojas organizuotų referendumą-balsavimą: stoti kitoje stotelėje ar ne? Ir galėtų taip atsitikti, kad artimiausioje stotelėje norinčių išlipti būtų mažuma, ir tuomet dauguma nubalsuotų: nestoti! Tuomet kitoje stotelėje prieš sustojimą balsuotų tie, kurių stotelėje nestojo kiti. Ar neatsitiktų taip, kad tai būtų troleibusas, kuris niekada nesustotų? Kiek laiko reikia keleiviams, kad jie supratų, jog būdamas daugumoje turi galvoti apie tai, kad tuoj tu pats kažkokiu aspektu, kieno nors atžvilgiu atsidursi mažumoje. Tenka ieškoti kompromisų, ir todėl gali būti, kad bus prieita prie susitarimų, kurie nepatiks niekam. Bet tokia yra demokratijos pradžia. Reikia visiems susitarti, kad visiems reikės susitarti... (106 p.).
Alma Littera, 2010. Malonus liesti viršelis, smagios Mortos Griškevičiūtės iliustracijos. Keista tamsi paties filosofo nuotrauka galiniame viršelyje.
Taigi, kokio laiko daugiau: praėjusio ar būsimo?
nePatyliukais
