Mano atšiauriai draugiška Islandija. 2. Pirmoji diena
8 vakaro susisukom nusnūsti prieš ankstyvą dienos pradžią. Šiaip visada užmiegu per kelias minutes, vos padėjusi galvą ant pagalvės, tad tą pusvalanduką, kol galvoje piešiau būsimos kelionės vaizdus, vadinčiau rimta nemiga :)
3:45. Žadintuvas. Esu žvali lyg būtų visai ne naktis. Kiekvienas čiumpam po kuprinę, taksi jau laukia. Oro uoste į mūsų juodame maiše saugiai susuktą kuprinę pažiūri įtariai, laikome kumščius, kad tik netektų visko išpakuoti - nebeturim tiek lipnios juostos. Keistas jiems užkliuvęs daiktas - matyt mūsų turistinis katiliukas. Įtikinam. Padeda ir išvaizda - du į kalnus pasirengę, tik dvi kuprines teturintys keleiviai tarp gausybės žmonių su dar didesne gausybe lagaminų.
Iceland Express - smagios oro linijos. Iki šiol skridau tik su Ryanair, tad maloniai pradžiugino ekranėliai, kuriuose matėsi maršrutas, aukštis, vieta, kur skrendame, oro temperatūra. Kažkaip nesusimąstydavau, kad 2000 km aukštyje būna -50 laipsnių šalčio, o lėktuvas lekia 600 km/h greičiu. Keturių valandų kelias neprailgo, nes ekranėlis dar turėjo nemažai protmūšiškų klausimų, kurie prarijo dalį laiko. Ir, berods, dar truputį snustelėjau, nes sėdėjom tik dviese ir galėjau patogiai išsitiesti.
Kaip rašau tos dienos dienoraštyje - "iš nekantrumo net ausų neužgulė". Kadangi laikas tą pirmąją dieną buvo labai taupus - išlošėme dvi valandas ir Keflaviko oro uoste nusileidome 7 ryto, turėjome visą dieną prieš akis. Tad tikėjomės vos išlipę iš lėktuvo išmėginti autostopo kelionės galimybę - iš oro uosto judėti į rytus, neužsibūnant Reikjavike, tiesiai į Landmanalaugar miestelį aukštikalnėse, kur turėtų prasidėti didysis išgyvenimo žygis ;}.
Taigi, žygiuojam iš oro uosto teritorijos, nespėjam net iki pirmo posūkio nueti ir nykščio ištiesti, kai sustoja automobilis. Kalbina angliškai. Taip, jie į Reikjaviką. Jau minėjau, kad laikas nesiprašė švaistomas, bent jau pirmąją dieną, tiesa?
Džo ir Sali - penkiasdešimtuosius gyvenimo metus skaičiuojanti mokytojų pora iš Amerikos, pagaliau išsiruošusi į išsvajotą šalį. Vis erzino mus, kokios ilgos mokytojų atostogos ir puikios socialinės garantijos :) Ir Islandijoj jie bus tris savaites. O sustojo tiesiog automatiškai - prisiminė savo jaunas backpakers dienas. Beje, Džo prosenelis ar senelis buvo lietuvis. Atsibeldi kažkur prie poliarinio rato, ir pirmas sutiktas žmogus - kažkuo savas! :) Nesvarbu, kad niekada nėra buvęs Lietuvoje, bent jau žino apie tokią.
Pirmas išbandymas kojoms ir kuprinės svorio įvertinimas (na neskaičiuojant to išmėginimo su Kauno žygeiviais Dzūkijoje per svilinantį karštį) - lengvas pasivaikščiojimas per gerą galą Reikjaviko, iki tinkamos toliau keliauti vietos. Vietiniai liepė važiuoti autobusu, nes labai toli, bet mes gi geležinių kojų žmonės, o ir mūsų Vinius gerokai didesnis - pripratę maklinėt. Mano matais - truputį pazyziau, ir atėjom. Sustoti neatrodo patogu, automobilių daug. Per 10 minučių sustoja vyrukas, pasisiūlo pavežėti ten, iš kur patogu keliauti į rytus. Jam, paaiškėja, visai ne pakeliui... belieka gražiai padėkoti.
Ir tikrai - ši vieta geresnė, automobilių mažiau, bet visi lekia į tikslą. Praeina dar 10 min, pradeda lynoti. Beje, oras nešaltas, einam su megztukais. Vietiniams - neįtikėtinai šilta diena, apie 20 laipsnių. Nekepam, bet ir nešąlam. Sušlapti nesinori, bet stogo neprireikia ieškoti, sustoja Trustu - islandas, keliaujantis net toliau negu mums reikia. Įsikalbam, jis rodo skrajutę - važiuoja į salą, kurioje kūpso jauniausias - vos 30 metų šviežumo ugnikalnis, išsiveržęs 1973 m. Dar karštas! Todėl sala - Vestmannaeyjar - vadinama Islandijos Pompėja, lava ten užpylė nemažą dalį kaimo. O ugnikalnis saloje net ne vienas - yra dar ir senesnis stūksotojas. Taigi, priartėjus metui išlipti pradinio plano kryžkelėje, jau žinom, kad kartu su Trustu kelsimės į salą.
Taigi pirmoji diena, o mes jau nusibeldėm į tokį tolimą kraštą, į kurį tikrai neplanavom, patyrėm kruizą jaukiu keltu, turim draugą, kuris ne tik apvežė kelis ratus apie salą, bet ir parodė, kuris kempingas geresnis bei kur gauti šviežios žuvies. Gerasis kempingas įsikūręs įlankoj tarp kalnų, iš vienos pusės - vandenynas. Ugnikalniai kitoje miestelio pusėje, tad saugu :) Nebelyja, įsikuriame. Kalnų papėdėse ganosi avys, pypsi keisti ilgasnapiai paukščiukai. Kaip tik atvažiuoja kempingo savininkė. Nakvynė - apie 20 litų žmogui. Gaila, sakau, neturim grynųjų - ar galime sumokėti rytoj, kai nueisime į centrą iki bankomato? Tada teta iš savo mažyčio rankinuko išsitraukia kortelių skaitytuvą. Taip mes susimokam už kempingą kortele. Kelionėje mums taip nė karto ir neprireikė grynųjų - net tose kalnų vietose, kur nebėra nei šilto vandens, nei prašmatnaus tualeto ir vien tik uolos ir sniegas aplink, o jie vis vien turi kortelių skaitytuvą!
Už 20 litų kempinge yra puikiausia virtuvė su visa technika ir kepsninėmis, skalbimo mašina, džiovykle, dušu, tualetais - viskas įskaičiuota :). Tai buvo geriausias ir pigiausias kempingas su pačia draugiškiauia kompanija - pradžiai net per gerai, kai pagalvoji. Pusė aštuntos. Jaučiamės nuvargę. Vakarienė, dušas ir miegučio. Lynoja. Vietiniai džiaugiasi - saloje lyja pirmą kartą per pusantro mėnesio. Žolė pakepusi, tikrai reikia. Nors mes viliamės, kad keli lašai gal būtų ir pakankamai, bent šiai savaitei. Žolė minkštutė. Miegam saldžiai.
Liko dar trylika,
nePatyliukais
3:45. Žadintuvas. Esu žvali lyg būtų visai ne naktis. Kiekvienas čiumpam po kuprinę, taksi jau laukia. Oro uoste į mūsų juodame maiše saugiai susuktą kuprinę pažiūri įtariai, laikome kumščius, kad tik netektų visko išpakuoti - nebeturim tiek lipnios juostos. Keistas jiems užkliuvęs daiktas - matyt mūsų turistinis katiliukas. Įtikinam. Padeda ir išvaizda - du į kalnus pasirengę, tik dvi kuprines teturintys keleiviai tarp gausybės žmonių su dar didesne gausybe lagaminų.
Iceland Express - smagios oro linijos. Iki šiol skridau tik su Ryanair, tad maloniai pradžiugino ekranėliai, kuriuose matėsi maršrutas, aukštis, vieta, kur skrendame, oro temperatūra. Kažkaip nesusimąstydavau, kad 2000 km aukštyje būna -50 laipsnių šalčio, o lėktuvas lekia 600 km/h greičiu. Keturių valandų kelias neprailgo, nes ekranėlis dar turėjo nemažai protmūšiškų klausimų, kurie prarijo dalį laiko. Ir, berods, dar truputį snustelėjau, nes sėdėjom tik dviese ir galėjau patogiai išsitiesti.
Kaip rašau tos dienos dienoraštyje - "iš nekantrumo net ausų neužgulė". Kadangi laikas tą pirmąją dieną buvo labai taupus - išlošėme dvi valandas ir Keflaviko oro uoste nusileidome 7 ryto, turėjome visą dieną prieš akis. Tad tikėjomės vos išlipę iš lėktuvo išmėginti autostopo kelionės galimybę - iš oro uosto judėti į rytus, neužsibūnant Reikjavike, tiesiai į Landmanalaugar miestelį aukštikalnėse, kur turėtų prasidėti didysis išgyvenimo žygis ;}.
Taigi, žygiuojam iš oro uosto teritorijos, nespėjam net iki pirmo posūkio nueti ir nykščio ištiesti, kai sustoja automobilis. Kalbina angliškai. Taip, jie į Reikjaviką. Jau minėjau, kad laikas nesiprašė švaistomas, bent jau pirmąją dieną, tiesa?
Džo ir Sali - penkiasdešimtuosius gyvenimo metus skaičiuojanti mokytojų pora iš Amerikos, pagaliau išsiruošusi į išsvajotą šalį. Vis erzino mus, kokios ilgos mokytojų atostogos ir puikios socialinės garantijos :) Ir Islandijoj jie bus tris savaites. O sustojo tiesiog automatiškai - prisiminė savo jaunas backpakers dienas. Beje, Džo prosenelis ar senelis buvo lietuvis. Atsibeldi kažkur prie poliarinio rato, ir pirmas sutiktas žmogus - kažkuo savas! :) Nesvarbu, kad niekada nėra buvęs Lietuvoje, bent jau žino apie tokią.
Pirmas išbandymas kojoms ir kuprinės svorio įvertinimas (na neskaičiuojant to išmėginimo su Kauno žygeiviais Dzūkijoje per svilinantį karštį) - lengvas pasivaikščiojimas per gerą galą Reikjaviko, iki tinkamos toliau keliauti vietos. Vietiniai liepė važiuoti autobusu, nes labai toli, bet mes gi geležinių kojų žmonės, o ir mūsų Vinius gerokai didesnis - pripratę maklinėt. Mano matais - truputį pazyziau, ir atėjom. Sustoti neatrodo patogu, automobilių daug. Per 10 minučių sustoja vyrukas, pasisiūlo pavežėti ten, iš kur patogu keliauti į rytus. Jam, paaiškėja, visai ne pakeliui... belieka gražiai padėkoti.
Ir tikrai - ši vieta geresnė, automobilių mažiau, bet visi lekia į tikslą. Praeina dar 10 min, pradeda lynoti. Beje, oras nešaltas, einam su megztukais. Vietiniams - neįtikėtinai šilta diena, apie 20 laipsnių. Nekepam, bet ir nešąlam. Sušlapti nesinori, bet stogo neprireikia ieškoti, sustoja Trustu - islandas, keliaujantis net toliau negu mums reikia. Įsikalbam, jis rodo skrajutę - važiuoja į salą, kurioje kūpso jauniausias - vos 30 metų šviežumo ugnikalnis, išsiveržęs 1973 m. Dar karštas! Todėl sala - Vestmannaeyjar - vadinama Islandijos Pompėja, lava ten užpylė nemažą dalį kaimo. O ugnikalnis saloje net ne vienas - yra dar ir senesnis stūksotojas. Taigi, priartėjus metui išlipti pradinio plano kryžkelėje, jau žinom, kad kartu su Trustu kelsimės į salą.
 |
| Vestmannaeyjar - sala su dviem ugnikalniais. Vienas iš jų - itin šviežias |
 |
| Įsikūrėm prie akmens, ant kuri mėgo pypsėti vietinis ryškiasnapis paukštukas |
Už 20 litų kempinge yra puikiausia virtuvė su visa technika ir kepsninėmis, skalbimo mašina, džiovykle, dušu, tualetais - viskas įskaičiuota :). Tai buvo geriausias ir pigiausias kempingas su pačia draugiškiauia kompanija - pradžiai net per gerai, kai pagalvoji. Pusė aštuntos. Jaučiamės nuvargę. Vakarienė, dušas ir miegučio. Lynoja. Vietiniai džiaugiasi - saloje lyja pirmą kartą per pusantro mėnesio. Žolė pakepusi, tikrai reikia. Nors mes viliamės, kad keli lašai gal būtų ir pakankamai, bent šiai savaitei. Žolė minkštutė. Miegam saldžiai.
 |
| Pabudome ir kelkimės - paukštukas pypsi, saulė ne kyla, o slenka kalnais kaip koks |
Liko dar trylika,
nePatyliukais
Mano svajonių atostogos! :) ir vis dėlto, gal norėtum pažaisti? :)
AtsakytiPanaikintihttp://mmterapija.blogspot.com/2012/11/zaidimeliai.html