Mano atšiauriai draugiška Islandija 3. Antra diena. Saloje.

Po 12 valandų miego  jaučiuosi žvalutėlė. Vidurnaktį pabudau apsirengti antro megztuko, o paryčiais - į megztinį įvynioti kojas. Užmigome ir kėlėmės su avių bliovimu bei linksmų paukštukų - mes juos vadinome pufinais, pagal anglišką vardą, nors Lietuvoje jie kažkodėl vadinami mormonais.  Penktą ryto, prie palapinės šokinėjant linksmiems pypsintiems paukščiukams ir iš už kalnų rodantis saulei, jau buvau net susiruošusi keltis. Buvo maloniai šilta, nuo vandenyno jautėsi drėgmė. Bet prisiminusi šiltą miegmaišį ir ramiai miegantį bedrakeleivį grįžau dar posmeliui. Ir pagaliau aštuonios ryto. Startas! :)

Kiek ten čiobrelių! Islandai jais labai džiaugiasi - čiobreliai yra pirmi augalai, užaugantys lavos užpiltuose plotuose. Po to tose vietose atsiranda ir kitų augalėlių. Tad neskynėm. Tik kelis - į islandišką arbatą

Papusryčiavę jaukioje virtuvėlėje nusprendėme įkopti į kalną, kurio slėnyje ir gyvenome - kad apsidairytume ir apšiltume. Blätindur viršūnė yra 273 metrų, joje urvelius labai mėgsta rausti jau minėti pufinai. Kadangi kelionė į šių paukštelių kolonijas laiveliu kainuoja keliasdešimt eurų, tikėjomės sutaupyti ir patys pasidairyti. O jeigu būtume žinoję, koks pasiplaukiojimas mūsų lauks po kelių dienų, tuo labaiu nenorėtume galvoti apie laivus :)

Pufinas - anties giminaitis, spalvingas kaip papūga, kažkuo panašus ir į mažą pingvinuką, turi labai juokingus ryškiaspalvius žandukus, dėl kurių atrodo labai labai mielas. Paukšteliai nelabai baikštūs, tad pasidžiaugėm su kaupu. Taip pat pabaidėm nemažai avių - prie laipiotojų jos įpratusios, bet vis vien duoda kelią ir kur nors atokiau pasislepia. Tad smagu - nesijauti vienišas ir nekantriai lauki, kas tūnos už kito kampo.

Pakilę į viršūnę pamatėme pasakišką kampelį - ežerėlį, tyvuliuojantį tarp uolų. Mums pasirodė puiki maudynių vieta. Juk vasara!  Iš tiesų diena buvo šilta, kopėme vien su marškinėliais, džemperius patogiai pasirišę.
Patyrę laipiotojai turbūt žino, o man buvo naujiena - nulipti šlaitu yra gerokai sunkiau, nei į jį užlipti. Tempas sulėtėjo, kojos slydo, ėmė skaudėti kelius, net vaikščiojimo lazdos labiau trukdė nei padėjo.

Na bet šiaip ne taip pamažu leidžiantis ėmė  aiškėti, kad ten apačioje visai ne ežerėlis, o vandenyno įlanka

Ir vanduo šaltas. Na, bet planas yra planas - radę užuovėją užsivirėm primuse arbatos ir pasiklykaudami pūkštelėjom. Šaltį nukovėm arbata, sausainiais ir sausais drabužiais.

Dar geresniam apšilimui paklykavau įspūdingoj vandenyno išplautoj pakrantės oloj

Neskubėdami takeliu sugrįžom ir nusileidom kitoje miestelio pusėje - kol parėjome iki stovyklavietės, atėjo ir pietų metas. Pietaudami sužinojom, kad saloje vos prieš metus atidarytas puikus naujas baseinas, kuriame - šiltas vandenyno vanduo. Kaina neribotam pabuvimui - 18 Lt (abiems!). Nuo šiol privalomas kiekvienos žygio dienos (o kartais ir ryto) ritualas - užeiti į kiekvieno miestelio, kokiame tik bus proga pabūti, baseiną. Nes karštųjų versmių baseinas - neatsiejama islandų laisvalaikio dalis. Atviruose baseinuose jie maudosi žiemą - vasarą, net per liūtis ir uraganus :) Ir didžiuojasi, kad suvartoja didžiausius kiekius karšto vandens (matėme viename plakate, kad statistinis islandas per metus suvartoja jo kelias tonas).

Keisčiausia, kad nors ir jautėmės nusigavę labai toli nuo Lietuvos, net čia, kažkokios mažos salos karštoje vonioje sutikome keletą letuvių, taip pat keliaujančių lėtai ir besimėgaujančių mažais džiaugsmais. Gerai išmirkę šonus jau nebeturėjom jėgų niekam - tik sočai vakarienei ir poilsiui :) Paaiškėjo, kad iš salos keliauti taip greitai neskubėsime - dar liko du ugnikalniai!

Tai buvo 2012 liepos 20,
nePatyliukais