Mano atšiauriai draugiška Islandija 6. Penkta diena. Siūbavimas ir laukimas. Laukimas.

Pabundu išmiegojusi saldžiai ir minkštai - panašu, kad nė vienas iš laikinųjų kambariokų netriukšmavo ir neknarkė. Arba vakarykštis galynėjimasis su viesulu taip nuvargino, kad linoleumas buvo minkštas kaip debesis, o knarkimas - ne mažiau jaukus nei pypsinčių paukščiukų melodija.

Lauke FUoris. Dulkia, purškia, lyja, vėjas nurimęs, bet pučia pakankamai, kad lašeliai dribtų į akis. Nieko nepaisom, keliaujam aplankyti žymiosios Pompėjos. Tam griovy, kur stūkso keli iš po lavos atkapstytų namelių stogai, šlapia, slidu ir nemalonu. Neužtrunkam, nusprendžiam: papusryčiaujam ir keliaujam - išnaudosim blogą orą ir žiū, gal žemynas didžioji sala pasitiks su saule.

Pirma dalis - pusryčiai - pavyko puikiai. Antroji - keltas - deja, užtruko ir komplikavosi.
Po šimts - vakar, kai vėjas vertė iš koto, tas keltas sau ramiausiai plaukė, o šiandien mat nebegali! Iš kur mums, žemyno žmonėms, žinoti, kad įsisiūbavimas vandenyną užklumpa tuomet, kai vėjas jau nurimęs. Jis mat įsiūbavo vandenį ir dabar belieka laukt, kol šis liausis kunkuliuoti.

Kol mes laukiam, jūs galit dar pasidairyti po salą...:)
Tad sėdim ir laukiam. 11:30 keltą nukelia į 14:30. Užgaišom, bet dar visa diena prieš akis! Lipam į keltą, įsikuriam, plaukiam. O supa! Pasigailim, kad valgėm pusryčius, po to dar sausainių, sulčių... Bet laikomės. Kartais laivo nosis visai stačiai krenta nuo bangos žemyn. Nežinia kaip geriau - kai nežiūri į kelią, labai pykina, kai žiūri - baisu. Visgi žiūrim. Kai po beveik valandos (šiaip kelionė trunka apie 30 min) pradedam matyti kitą krantą, įsijungia garsiakalbis. Jame - kapitono balsas. Visas uždusęs, pūkši. Taip ir matau jį prie vairo, suprakaitavusį, susivėlusį, iš paskutiniųjų mėginantį sutramdyti stichiją:
- Atsiprašau, bet panašu, kad mums teks apsisukti. Labai didelės bangos. Aš negaliu to padaryti, atsiprašau. Po valandėlės švartuosimės saloje.


Šito tai nesitikėjau. Maniau, jei jau įlipai į keltą, tai tikrai nuplauksi, kur reikia. O būna visaip. Taigi siūbuojame atgal.Visų keleivių veiduose - nusivylimas. Kai kurių laukia draugai ir artimieji, kitiems ryt ryte- į darbą. O mums ką, mums - atostogos :) Žinutė ateičiai - neplanuoti salų ir kelionių keltais paskutinę dieną iki lėktuvo. O gal net dvi paskutines dienas?

Sukratyti ir subjurusia nuotaika keleiviai vėl išsilaipina saloje. Laiką stumiame  stovėdami ilgoje eilėje prie bilietų keitimo. Kai kas, taip pat ir mūsų bendrakeleivis iš kempingo, keičiasi į rytojaus rytą - vienos tokios kelionės ir savaitei užtenka, tikrai. Mes gi užsispyrę - mėginsim dar kartą. Vis vien lyja, palapinė supakuota, o ir veikti saloje neturime ko. Susilažinam su vokiečiu - jis sakosi lauksiąs mūsų su vakariene. Pats netiki ir kitiems neleidžia :)

15:30 keltą nukelia į 17:30.

17:30 keltą perkelia į 18:30. Ir lyti nustoja. Jau visą dieną prakiurksojom šitoj prieplaukoj. Jei nepasiduosim, bent bus ką papasakot. Tad laukiam.  Baltosios naktys, nepražūsim.


18 val. praneša, kad mėginsim dar kartą plaukt. Priešingai nei pirmą kartą, niekas nesiryžta džiaugtis - gal ir vėl pasiplaukiosim ir grįšim? Nesidžiaugia niekas ir pusiaukelėje, tik tyliai bando įtikinti skrandžius ir save, kad tikslas nebetoli. Ir tik gerokai vėliau, švartuojantis uoste, pasigirsta audringi plojimai. Plojam ir mudu - verta. Dar plojimams nenuščiuvus trepsime prie durų - vienintelė galimybė patekti į platesnį kelią, esantį už 13 km - jei sustos kas nors iš šiuo keltu plaukusių. Tad lekiame, kad būtume kelyje dar prieš išvažiuojant pirmiesiems.


Viena, dvi, trys, keturios, penkios mašinos - penkios praleistos galimybės. Sustoja šešta :) Vietinė mergina, salos muzikos mokytoja, pakeliui į Niujorką, pas seserį. Pasišnekučiuojam apie muziką, baltas vasaros naktis ir juodas žiemos dienas.  Dirsteliu į laikrodį - 21:30. Trumpas pusvalandžio persikėlimas virto septynių valandų žygiu su posūkiais. Ką gi. Išlipam Hellos miestelyje, čia kempingas prie pat kelio. Virtuvėje randame daug nuo lietaus besislepiančių nuobodžiaujančių stovyklautojų. Įkaušęs vokietis nori bendrauti, bet mes nelabai smagūs pašnekovai. Atsiprašom, šiaip taip surenčiam palapinę ir griūvam miegot nesiprausę. Laukimas bene labiausiai vargina, žinia.

Rytoj ryte - į Landmannalaugar, į lauktą žygį. Belaukiant kelto įsikalbėjom su keliais vokiečiais. Įtikino,kad kelias įveikiamas ir mano gležnoms kojytėms. Ypač dabar, kai kuprinėje kažkaip liko tik drabužių maišas, miegmaišiai ir kelios kitos lengvybės :)

Dar bus nuotykių, o gal jie išvis tik prasideda,
nePatyliukais

Komentarai

  1. Islandija... Skamba ir atrodo puikiai :) Būtų labai smagu kada nors apsilankyt, ir ne vien dėl Sigur Ros.

    Beje, Garrder "Kortų paslaptis" (praeitam įraše neradau galimybės komentuot, tad rašau čia, jei nieko prieš) - knyga labai patikusi ir man :) Skaičiau ją vasarą, kelionėj, joje irgi keliavimas vaizduojamas, tad labai gražiai susisiejo tema su realybe, ir šiaip, kelios neprastos mintys įmestos :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pirkčiau Jūsų knygą kurią esate idejes SENA.LT puslapyje, ar galima?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ignai, galima. Kokia tai knyga? Gerai būtų, kad paliktumėt savo e paštą ar telefoną, greičiau sutartume :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Ką galvoji apie tai?

Populiarūs įrašai