Dar vienas Pinokis ant viršelio. Eric Berne "Žaidimai, kurios žaidžia žmonės".

Vis skaitau knygas su Pinokiais. Tai yra tokias, ant kurių viršelio - Pinokis. Ant Eric Berne "Žaidimų, kuriuos žaidžia žmonės" - net du, ir tie patys - marionetės. 

Ar mes už virvelių tampomas medinukas ilga nosyte? Taip taip taip. Jei atrodo, kad bendaujame impulsyviai, kaskart kitaip ir susipykti, susidraugauti, atsidurti lovoje su nepažįstamu, išsiskirti, įsižeisti ir visa kita yra atsitiktinumai - tai visai ne. 

Tingu man suskaičiuoti, bet E. Berne visus mūsų žaidžiamus žaidimus suskirstęs, sudėliojęs, net scenarijus aprašęs jau seniai - 1964. Taigi, psichoanalizės požiūriu mes oi kokie nuspėjami. Ką čia galim padaryti, kad netraumuotume, negraužtume vieni kitų? Ogi pagauti save tuose žaidimuose ir... kreipti į kitą pusę. Bet vėlgi - patingėjau gilintis į visus niuansus, tiesiog įsiminiau - viskas, kas kasdien vyksta - tik žaidimas (tai bent įžvalga, ką?). Kaip noriu žaisti šitoj gyvenimo smėlio dėžėj - priklauso ir nuo manęs, ir nuo tų kitų. Dar galima rinktis, su kuo žaisti. Tai gal ne tokios mes ir marionetės, Erikai?!

• Suprantama, gera šeimininkė iškart ima vadovauti situacijai ir naujam pasirodžiusiajam pateikia programą:  "Mes kaip tik žaidėme projekcinį  "Tėvų susirinkimą", ką jūs apie tai manote?" arba  "Na, merginos, užteks, jūs taip ilgai žaidžiat  "Drabužių spintą", ponas J yra rašytojas (politikas, chirurgas) ir neabejoju, kad jis norėtų pažaisti  "Žiūrėk, mama, be rankų". Tiesa, pone J? (49). 

Na, argi ne smagumėlis, kaip mes gyvename ir žaidžiame?

O jeigu ieškote patarimo, Erikas siūlo siekti savarankiškumo ir autonomijos - vėlgi, nieko naujo, m?

• Savarankiškumas, arba autonomija, pasiekiamas išlaisvinus tris gebėjimus - būti sąmoningam, spontaniškam ir artimam (188). 

Na ir va, klausimas tau egzaminui, jei iki čia perskaitei: "Kur žmogaus sąmonė, kai jo kūnas automobilyje?" (189). 

Nagi?

nePatyliukais 

Nekalbėk man apie faktus, geriau papasakok istoriją.

 Būk įspūdingas!

Būk nuoseklus!

Būk autentiškas!

Papasakok ją žmonėms, kurie norėtų ja patikėti. Rinkodara - tai didžiulė jėga. Naudokis ja išmintingai. Patirk melą.

Knygų puslapiai tarp pavadinimo ir turinio - oho. Kokia atsakomybė! Viskas, kas ten bus, sutraukta būtent čia. Visada perskaitau keliolika kartų. Kartais kelias diena knygos net nepradedu, tik paskaitau vėl ir vėl tą puslapį. Ir mąstau, apie ką bus knyga. Tada po kiek laiko (pagaliau) atsiverčiu. Sakinys po sakinio knyga patvirtina arba paneigia mano įsivaizdavimą. Kaip būna dažniau? Nežinau.

Su Sethu Godinu susipažinau visai neseniai. Login 2011 konferencijoje pričiupusi V. Lašo dovanotą "Poke the box". Apie ją ar irgi papliurpsim kada. Subrandinsiu.

Taigi, Sethas. Labai simpatiškas, ant viršelių "deda" save. Žino apie rinkodarą žmogus gi. Pavadinimai visad užkabina. Dėl tos pačios priežasties. Na ir tie puikūs puslapiai tarp pavadinimo ir turinio. Tie šito įrašo viršuje. O man dar taip įdomu ir naudinga būtų sužinoti, kaip pasakoti tas autentiškas istorijas nepatikliame pasaulyje...

Kokie kiti puslapiai po to pagrindinio, klausi? Visokie. Sethas tiesiog "neištempia" ir kažin ar apskritai įmanoma išlaikyti tą intrigą ir oho kiekviename puslapyje, sakinyje. Mažos citatų sankaupos man užtat patiktų labau. Toks koncentratas. Be akivaizdumų. Maždaug taip:

Tai, kaip Stephanie jautėsi nusipirkusi Puma sportbatukus ir buvo prekė (20). Geriausios istorijos nepasako žmonėms nieko nauja. Priešingai geriausios istorijos <...> leidžia auditorijos nariams pasijusti protingiems ir saugiems, kai jiems primenama, kokie teisūs jie buvo (23). Rinkodarininkai nėra melagiai. Jie tėra pasakotojai. Melagiai yra vartotojai (27). Manau, kad rinkodara - galingiausias ginklas, prieinamas žmonėms, norintiems ką nors pakeisti. <...> Klausimas, kurį turite sau užduoti: "Ką aš ketinu daryti turėdamas šią galią?" (28). Idėjų skleidimas yra vienintelis ir svarbiausias mūsų civilizacijos veiklos rezultatas <...> Dalykai, apie kuriuos kalbame, yra per daug svarbūs, kad nebūtų reklamuojami (29). Pirmojo įspūdžio problema yra ne tai, kad jis nesvarbus (jis yra svarbus! Jis yra lemiamas!), o tai, jog mes net nenutuokiame, kada šis pirmasis įspūdis bus sudarytas. Ne pirmasis kontaktas, o pirmasis įspūdis (83).

Tai va, Sethas savo knygomis sudaro puikų pirmąjį įspūdį. Beje, gal žinot, kur gauti tokią Pinokio nosį? Negaliu atsižiūrėt į nuotrauką. Vien dėl jos, iš tikrųjų, ir parsinešiau šitą knygą namo. Beje, iš Naujosios Vilnios bibliotekos. Ačiū tiems, kas ją suorganizavo. Noriu dar :}

O tu tiki?
nePatyliukais

Pradedančioji vairuotoja Vilniuje. Vienas. Ačiū.

Bet tai kiek nedaug iki laimės reikia.  Užtenka vieno kaimyno iš dešinės eismo juostos užuojautos, palaikymo ir tolerancijos - posūkiukais mirkt mirkt, ačiū. Nebereiks sukt į kairę, aš gi norėjau į dešinę, tik tas apsnūdęs miestas ir saulė į akis ir tiek visko vyksta ir aš nespėjau, bet tada pagalvojau, kad gal čia ir pavyks įlįst, nes aš labai miela su savo mažu aptrintu mašiniuku, taip?

Žavūs žavūs žavūs tie mūsų paprasti ir trumpalaikiai kasdienybės didvyriai.

O dabar dėmesio. Aš šiandien dar važiuosiu. Visa miela ir atsargiai kaip visada. Bet kaip aš be jūsų supratimo, ką? :}

Linkėjimai,
nePatyliukais

Liutauras Degėsys. Prisiminimų prisiminimai

Pakeitęs požiūrį į kokią nors nereikšmingą smulkmeną, gali sugriauti visatą arba pasikeisti pats.

Pasirodė lengvi, bet mąstymą užkuriantys filosofo pamąstymai apie kasdienybę, smulkmenas ir  jų galią. Beje, ne tokią ir mažą. Gal retkarčiais ir per daug politikos, tačiau susikramtė smagiai. 

Labiausiai šypsojausi ir linkčiojau skaitydama skyrių "Ne viskas, kas nauja, - nesena".  Apie padirbinius, gausybę Rodeno Mąstytojų, O vita, o vita mia virsmą į Mes vyrai,  istorijos metraštininkus, praleisdavusius, prikurdavusius arba pakomentuodavusius įvykius taip, kad jie pasikeisdavo neatpažįstamai ir tokių kūrybingų metraštininkų poreikį šiais laikais ir... naujumo kvapą, srūvantį iš flakonėlio. 

Kai pagalvoji, kopijomis, o ne originalais gali pavadinti net kai kuriuos žmones. Visi Lietuvos žurnalų redaktoriai yra skundęsi tau, kad jokie politikai nebesinaudoja galimybe patys kažką parašyti, paskelbti, pranešti, pareikšti. Redaktoriai sako, kad bet kuriam politikui gali siūlyti bet kurį žiniasklaidos plotą - tegu reiškiasi, mokosi, tobulėja, įvairuoja, bet jie visi sako: mano patarėjas parašys jums tą kalbą, straipsnelį. Aš pats dar neturiu noro ir laiko. <...>.Jie ir  patys bus kažkokie padirbti - ne patys save išugdę ir sukūrę, et kvailiausių aplinkybių išstumti į šviesą. 

Ir tada gali būti, kad vėl prireiks metraštininkų, kurie galėtų sukurti taip ir neįvykusias istorijas, neįgyvendintus ir netgi nesugalvotus visuomenės pakeitimus. <...> Tačiau tiems metraštininkams reikės gerokai pasistengti. Kad šis istorijos laikotarpis nepavirstų tamsiuoju. Kad neatrodytų, jog  jo tiesiog  nebuvo (50 p.).

Dar labai smagiai L. Degėsys klausia: Kas matosi, kai matosi tai kas matosi? Apie naminį žvilgsnį, neįpratusį matyti daugiau nei matosi.

<...> jei nesimato, tai dar nereiškia, kad nėra. Jei nėra tavo aplinkoje, dar nereiškia, kad nėra kitur. Jei niekur nėra, dar nereiškia, kad negali būti. Ir tada išaiškėja, kad yra nematomų dalykų. Dar daugiau - jie yra nematomi, nes savaime jų nesimato, bet juos visada galima pamatyti (64 p.).

O skyriuje "In memoriam Ričardui Gaveliui"- apie kiekvieno mūsų pasaulį. Aš tai mėgstu pasisvečiuoti, o tu? Kur?

Nuostabiausia, kad žmogiškosios sąmonės dėka pasaulyje yra daugybė pasaulių. Kiekvienas žmogus turi galimybę rinktis, kuriame pasaulyje jis norėtų gyventi: vieni gyvena mokslo, religijos, kiti - meno, treti - meilės ar neapykantos, ar politikos, ar sporto pasaulyje. Kiekvienas žmogus kurį nors iš šių pasalių pasirenka kaip pagrindinį - jis yra jo namai. Kituose pasauliuose žmonės tik apsilanko,  pabūna, pasisvečiuoja, bet anksčiau ar vėliau grįžta namo - į savo pasirinktą pagrindinį pasaulį (86 p.).

Kaip tik artėjant vasarai -  "Kelionių vynas". Patikėjau, kad keliaujame pamatyti visų pirma ne naują vietą, o naują... save.

Kaip gera pastebėti, kad tu - jau nebe tas, kuris buvai vasaros pradžioje.


Kelionėse prisimeni net ir savo kūną, kurį buvai pamiršęs darbe, nes kartais jau atrodydavo, kad intelektualo darbe kūnas reikalingas tik kaip transporto priemonė nugabenti galvą į daro vietą. Kaip jums patinka - kūnas, kaip atrama ar kabykla galvai (95 p.).

Pasižymėjau ir dar kelias mintis. Visgi filosofo darbas, tai ir minčių, vertų vėlesnių apmąstymų - nemažai:

Tik nepriprasti priprasti. Nes kai pripranti prie savęs - tai ir nesitikrini, ir nebematai, kad tu - jau kitas (140 p.).

Kokio laiko yra daugiau - praėjusio ar būsimo? (130 p.)

Ar norėtumėt pasižiūrėti į save pro aparatą, kuris parodytų kažką, kas visiškai pakeistų jūsų pasaulį, jūsų nuomones ir gal net pakirstų pasitikėjimą savimi - tokiu teisiu, tokiu neabejojančiu? (105p.).

Ir tada teisiosios daugumos  dalyviams tu - vien teoriškai - norėtum pasiūlyti pasivažinėti demokratišku troleibusu. Prieš kiekvieną stotelę troleibuso vairuotojas organizuotų referendumą-balsavimą: stoti kitoje stotelėje ar ne? Ir galėtų taip atsitikti, kad artimiausioje stotelėje norinčių išlipti būtų mažuma, ir tuomet dauguma nubalsuotų: nestoti! Tuomet kitoje stotelėje prieš sustojimą balsuotų tie, kurių stotelėje nestojo kiti. Ar neatsitiktų taip, kad tai būtų troleibusas, kuris niekada nesustotų? Kiek laiko reikia keleiviams, kad jie supratų, jog būdamas daugumoje turi galvoti apie tai, kad tuoj tu pats kažkokiu aspektu, kieno nors atžvilgiu atsidursi mažumoje. Tenka ieškoti kompromisų, ir todėl gali būti, kad bus prieita prie susitarimų, kurie nepatiks niekam. Bet tokia yra demokratijos pradžia. Reikia visiems susitarti, kad visiems reikės susitarti... (106 p.).


Alma Littera, 2010. Malonus liesti viršelis, smagios Mortos Griškevičiūtės iliustracijos. Keista tamsi paties filosofo nuotrauka galiniame viršelyje.

Taigi, kokio laiko daugiau: praėjusio ar būsimo?

nePatyliukais