Dar vienas Pinokis ant viršelio. Eric Berne "Žaidimai, kurios žaidžia žmonės".
Vis skaitau knygas su Pinokiais. Tai yra tokias, ant kurių viršelio - Pinokis. Ant Eric Berne "Žaidimų, kuriuos žaidžia žmonės" - net du, ir tie patys - marionetės.
Ar mes už virvelių tampomas medinukas ilga nosyte? Taip taip taip. Jei atrodo, kad bendaujame impulsyviai, kaskart kitaip ir susipykti, susidraugauti, atsidurti lovoje su nepažįstamu, išsiskirti, įsižeisti ir visa kita yra atsitiktinumai - tai visai ne.
Tingu man suskaičiuoti, bet E. Berne visus mūsų žaidžiamus žaidimus suskirstęs, sudėliojęs, net scenarijus aprašęs jau seniai - 1964. Taigi, psichoanalizės požiūriu mes oi kokie nuspėjami. Ką čia galim padaryti, kad netraumuotume, negraužtume vieni kitų? Ogi pagauti save tuose žaidimuose ir... kreipti į kitą pusę. Bet vėlgi - patingėjau gilintis į visus niuansus, tiesiog įsiminiau - viskas, kas kasdien vyksta - tik žaidimas (tai bent įžvalga, ką?). Kaip noriu žaisti šitoj gyvenimo smėlio dėžėj - priklauso ir nuo manęs, ir nuo tų kitų. Dar galima rinktis, su kuo žaisti. Tai gal ne tokios mes ir marionetės, Erikai?!
- Suprantama, gera šeimininkė iškart ima vadovauti situacijai ir naujam pasirodžiusiajam pateikia programą: "Mes kaip tik žaidėme projekcinį "Tėvų susirinkimą", ką jūs apie tai manote?" arba "Na, merginos, užteks, jūs taip ilgai žaidžiat "Drabužių spintą", ponas J yra rašytojas (politikas, chirurgas) ir neabejoju, kad jis norėtų pažaisti "Žiūrėk, mama, be rankų". Tiesa, pone J? (49).
O jeigu ieškote patarimo, Erikas siūlo siekti savarankiškumo ir autonomijos - vėlgi, nieko naujo, m?
- Savarankiškumas, arba autonomija, pasiekiamas išlaisvinus tris gebėjimus - būti sąmoningam, spontaniškam ir artimam (188).
Na ir va, klausimas tau egzaminui, jei iki čia perskaitei: "Kur žmogaus sąmonė, kai jo kūnas automobilyje?" (189).
Nagi?
nePatyliukais
